Keletas minčių aktualia homoseksualizmo tema (papildyta)

Nenorom įsitraukiau į šią temą, nes tai šen tai ten tenka stebėti diskusijas ir kai kada jose dalyvauti. Tad ėmiau mąstyt šia linkme.

Pirmas liūdinantis pastebėjimas yra tas, kad krikščionys yra menkai socialiai aktyvūs, be to - įtakoti mokymo, kad krikščionys neturi dalyvauti politikoje, ir turi menkai supratimo apie pilietinį aktyvumą. Tiksliau mokymu apie nesikišimą į politiką šis aktyvumas nėra skatinamas.
Ir antras momentas, irgi liūdinantis, kad, kaip matau, krikščionių nuomonė, kurie ir stebi ir reiškia savo poziciją, nė kiek nesiskiria nuo, taip pavadinkim, pasauliečių intelektualų. Ji susiveda į tai, kad valstybė turi užtikrinti žmonių laisves ir leisti reikštis mažumoms. Jaučiu šiame mąstyme tam tikrą inerciją, siauruma įžvalgos ir stoką matymo veikimo galimybių. Vaisius pamatysime tik vėliau ir bus jau per vėlu. Tad mąstau ir norėčiau paieškoti argumentų (manau jų tikrai turėtų būti) kaip krikščionys galėtų būti ta druska ir stabdyti supuvimą.

Kaip įtakoti visuomenę ir valdžią, kad tokie paradai nevyktų? Nes manau, kad visgi jie neturetų vykti, jei visuomenė ryžtingai ir masiskai pareikštų savo poziciją prieš juos. Tačiau krikščionys, kurie turi aiskią poziciją homoseksualizmo atžvilgiu ir galetų visuomenę įtakot, dėl minetų priežasčių to nedaro. Tad tarp jų nėra nei aiškios pozicijos, nei solidarumo. Dabargi šią problemą imasi ginti marginalai. Ir gaunasi, kad ir is gėjų pusės ją atstovauja marginalai, ir oponentai arba marginalai, arba juos tokiais puolama laikyti, apšaukti homofobais, nesuvokiant to trečio kelio galimybės: kad niekas čia nebijo tu homoseksualų, tačiau ieško argumentų kaip visuomenėje stabdyti supuvimą.

Trečia, kelia abejoniu mokymas, raginantis atskirti nuodėmę nuo žmogaus ir pasmerkti nuodėmę, o ne žmogų. Lyg tai būtų įmanoma kažkaip išpreparuojant atlikti. Panašu, kad šiame mokyme irgi yra užsiveisę grybų. Žinoma, tokia nekonfliktiška, korektiška, visus ir viską mylinti, siekianti ramybės neveikli pozicija, nereikalaujanti nei didelio sąmoningumo, ieškant kitokių nei įprasta argumentų ir juos gilinant, nei kazkokių žingsnių bei aukos (aukojimosi), yra labai patogi ir netgi sudaranti išminties įspūdį. Tačiau kad tik nebūtų tai tas atvejis, kad čia ne ta siektina ramybė, bet kaip pranašas Jeremijas rašo (Jer 6,14):"Jie gydo mano tautos žaizdas tik paviršutiniškai, sakydami: ‘Taika! Taika!’ Tačiau taikos nėra".

Nekelia abejonių, kad Bažnyčios mokymas ragina pašalinti piktadari iš savo tarpo, tačiau tai netinka pritaikyti žmonėms už Bažnyčios ribų. Bet sprendimo reik ieškoti.
Kol kas tik tokia peršasi išvada, kad eiseną, puoselėjant mažumų teises, reikia leisti, tačiau privalu riboti jos formas. Kad nebūtų visuomenė papildomai provokuojama nederamu elgesiu ir įvairiais akibrokštais.

Kitas momentas, kad išgirtoji tolerancija visiskai netoleruoja galimybės reikšti krikščioniškos pozicijos homoseksualizmo klausimu. Europa šią kovą jau beviltiškai pralaimėjo. Ir čia yra būtent tas minimas užleistos dirvos atvejis. Ar būdami itin dideli tolerantai, tik be nuovokos, neprarasime negrįžtamai galimybės kažką šioje vietoje pakeisti ar bent kiek pristabdyti, jei jau, kaip teigia skeptikai, tai yra negrįžtamas procesas? Žodžiu, atsakymų norėčiau ieškoti, o pasiūlytieji kol kas manęs netenkina.

Kol kas pedofilija yra baudžiama įstatymu. Tačiau nuosekli seka būtų tokia: homoseksualų santuokų įteisinimas, teisė jiems įsivaikinti vaikus, svingerizmo propagavimas, paskiau jau pedofilai pakels galvas, zoofilai, nekrofilai. Ir tai ne pabaiga. Žmogaus iškrypimas ribų neturi. Tuomet islamistai išgverusią Europa paims kaip lengvą grobį. Nes, sakys jie, pažiūrėkit į jų visuomenių moralinius pagrindus, šioje išpezuzioje palaidos balos situacijoje mes galime pasiūlyt tvirtus įsitikinimus ir tvirtą moralę. Pridėkim dar itin greitą jų populiacijos augimą, nes išsivysciusių šalių šeimos vaikus gimdosi vėlai ir ne daugiau nei vieną. Žodžiu, susiklosčius tokiai situacijai krikščionijai teks imti revanšą ir ji tai padarys, tačiau teks atsikovoti užimtą dvasinę teritoriją ir pradėt statyt iš naujo ir ant griuvėsių.

Kodėl keliamas balsas dėl homoseksualistų, o ne dėl Olialia pupyčių ar kitų lygiaverčių blogybių? Niekas nesako, kad šie dalykai yra mažesnės blogybės. Tačiau juk šneka apie tai, kad niekas iš krikščionių nekovoja nei su homoseksualizmu, kaip bandoma teigt (išskyrus klounus, tačiau norisi juk rimtų žmonių rimtų nuomonių), nei su Olialia pupytėm. Būkime nuoseklūs. Jei kalba iškylo apie homoseksualizmą, tai ši situacija ir tampa tuo lakmuso popierėliu, suklupimo akmeniu, per kurį mes imame matyti kaip kas reaguoja ar nereaguoja išvis. Kodel jūs manote, kad niekas nekovoja prieš homoseksualizmą, o ims prieš pupytes kovot. Be to, turėkime omeny, kad su pupytėm mūšis šiame etape gerokai pralaimėtas ir čia itin jau daug reik susigrąžint. O su homoseksualizmu situacija dar žalia, dar tik formuojamos nuomonės, laužomos ietys. Mintį del Olialia pupyčių pameta žmonės, kurie nekovojo ir nekovos nei su pupytėm nei su homoseksualistais. Jie įpratę tiesiog reikšti patogias pozicijas. Ir netgi būdami krikščionys, nes krikščionybėje jie irgi atradę patogią poziciją. Čia, žinoma, kalbu ne tik apie kitus, bet ir apie save. Tiesiog mąstau, metu iššūkį sau ir kitiems, kad susimąstytume, o ne tik klausytume tų atsibodusių neveiksmingų nuomonių.

Ką tai reiškia kovoti? Krikščionys kovoja, kai skelbia Evangeliją asmeniškai.

Tai aš ir rašau, kad krikščionys nežino ką reiškia kovoti. Juoba, kai klausia politikos mokslus krimtęs. Priemonių yra per akis, reik tik motyvacijos. Pradedant galimybe rinkt parašus, kad pakeist įstatymą, kad dienos metu nebūtų nuogybių ar kuom ten pupytės nusideda (nesu matęs nė vienos jų laidos, tai nežinau). Baigiant įvairių straipsnių rašymu, ugdant moralę, formuojant vertybes. Skelbti asmeniškai yra tik viena forma. Kol mes asmeniškai skelbsim (kas yra puiku), homoseksualistai su savo išvystytais viešaisiais ryšiais paskelbs 100 kartų geriau ir plačiau. Ir bus ir labai asmeniška, ir labai jautru ir labai įtaigu.
Nesakau, kad visi turi mestis tai daryti vietoj to, kad maldingai ir taikiai gyventų. Tegu tai daro tie, kuriems tai priklauso pagal kompetenciją ir tie, kuriuos pats Dievas inspiruoja. Taciau pradėkim atnešt tą mažą savo dalį, savo žuvelę, ir visi užsimotyvuos. Teiginys, kad nekovojame su kūnu ir krauju, o su dvasinemis jegomis, kaip argumentasčcia būtų itin naivus. Nes nors mūsų kova ir dvasinė, tačiau juk tuo pačiu esame ir Dievo rankos. Kodėl Jis visuomet turi veikti per netikinčius? Gal Jis gali ir mus naudoti? Ir ne tik itin dvasingai, tačiau kažkas gal turetų imtis ir nemalonių, ne itin dvasingai atrodančių darbu, susijusių ne tik su savo nauda ir politkorektiškumu, konjunktūra ar pavadinkim kaip norim. Juk ne visi maldininkai ir pastoriai. Kai kurie is mūsų politikai, žurnalistai ir t.t.
Bėda yra ta, kad paimama viena teisinga mintis, pavyzdžiui, "efektyvu skelbti asmeniskai", ir nekritiškai įvertinama. Puiku, jei tai darome asmeniškai, nors ir tai dar atviras klausimas, ar darome? Tačiau ar tai vienintelė efektyvi forma? O viešai skelbti daugiau nei vienam žmogui šiais viešųjų ryšių triumfavimo laikais yra blogai? Čia man primena senais laikais krikščionių požiūrį į tai, kai žydai ėmė taikyti reklamą. Tuomet sakyta, juk tai amoralu.