Kur yra Dievas karo metu?

Karas yra akibrokštas. Absurdas. Konfūzas. Karo metu mes esame išbloškiami iš savo įprastinio gyvenimo, esame sutrikę, pikti ir nelaimingi. Kažin ką šiuo klausimu mums pasakytų akvinietiškoji išmintingumo dorybė? Galiu tik spėti, kad ji pasakytų: neskubėk kaltint kitų. Pažiūrėk pirma į save. Kaip bebūtų, šventasis Tomas Akvinietis manė, kad “Dievas leidžia blogiui egzistuoti tik todėl, kad išgautų gėrį”.  Ši Akviniečio mintis kyla rods iš apaštalo Pauliaus įžvalgos: “kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė, kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų (Rom 5, 20-21). 

Įdomu, kad Lewiso Kipšas mažam kipšiukui irgi konstatuoja, kad anas be reikalo džiūgauja dėl prasidėjusio karo: “Šiek tiek nusivyliau, tikėjęsis sulaukti smulkios darbo ataskaitos, o gavęs neaiškios pompastikos pilną rašinį, koks yra tavo paskutinis laiškas. Sakai esi "apsvaigęs iš džiaugsmo", nes Europos žmonės pradėjo dar vieną iš savo karų. [...]

Nes karas turi tam tikrų įgimtų bruožų, kurie patys savaime veikia mūsų nenaudai. Mes galime tikėtis daug žiaurybių ir purvo. Bet jeigu elgsimės nerūpestingai, netrukus pamatysime, kaip tūkstančiai jų pereina į Priešo pusę, o dešimtys tūkstančių, nors ir sustoję pusiaukelėje, jau pradeda pamiršti save ir ima linkti prie vertybių ir tikslų, stovinčių, jų manymu, aukščiau už pavienį žmogų.”  

Kokie klausimai kyla karo metu? Jie ir yra šio mano pranešimo pagrindiniai klausimai. Taigi: ar įmanoma tikėti Dievu matant karo siaubus? Jeigu įmanoma, tai kur yra Dievas karo metu? Ar Dievas vis dar yra geras ir teisingas? Jei taip, tai kaip suprasti tokį gerumą ir teisingumą?

Leitmotyvu pasirinkau kažkieno vaizdingą pastebėjimą, kad Dievas tuomet yra ant kryžiaus. Jis yra bejėgis. Jį nukryžiavo mūsų kaltės, abejingumas ir nenuovoka. Taigi mūsų darbai daro jį bejėgiu. Taigi karas yra ir mūsų atsakomybė. Be to jis ne šiaip sau ten kybo lyg religiniame paveikslėlyje. Jis kenčia. Ir ši kančia prasminga. Ji yra apvalanti ir atperkanti, keičianti. Be to triumfuojanti, bet tik prisikėlimo metu. Taigi mūsų kančia karo metu irgi nėra beprasmė, jei tik kenčiame ne dėl savo nuodėmių, o dėl teisumo.

Fiodoro Dostojevskio romano “Broliai Karamazovai” herojus Ivanas negali atleisti Dievui nekaltų vaikų kančios. Jis nepriima tokio Dievo ir tokio teisingumo. Tačiau turėjęs sumenkinti Dievo užmojį Ivano pasakojimas užsibaigia paradoksaliai: Kristaus išaukštinimu. Ivano pasakojimo klausęsis jo brolis Alioša sušunka: “Tavo poema yra Jėzaus pagarbinimas, bet ne paniekinimas kaip tu norėjai!”  Kaip Ivanas prieina prie tokio priešingo savo užmojui rezultato? Visų pirma, Ivanas konstatuoja, kad Kristaus atneštas mokymas buvo per sunkus žmonėms išpildyti. Tuomet velnias (Didysis Inkvizitorius) paprastino Dievo planą, kad žmogui nereikėtų mąstyti ir apsispręsti (čia skamba ir kritikos Katalikų bažnyčiai tema). Žmogui svarbiais palikti duonos, stebuklo ir valdžios aspektai, kuriuos Kristus atmeta ir pats tampa šios neteisingos ir absurdiškos, Ivano supratimu, Dievo tvarkos įkaitu. Taigi Kristuje Dievas išteisina, reabilituoja save. Ir čia panašu ateiname ir į Dievo užmojį: pašlovinti visą kūriniją per Kristų – “per kurį yra visa ir mes esame per jį” (1Kor 8,6). 

Žinome, kad Pradžios knygoje Dievas kūrė ir gėrėjosi savo kūrinija. Lietuviškame jaunimo katekizme skaitome, kad “Dievas yra absoliutus Gėris. Jis negali būti jokio blogio priežastis. Dievas sukūrė pasaulį gerą, darnų ir netobulą, bet keliaujantį į tobulumą ir turintį išgyventi įvairių negandų bei skausmingų įvykių, patirti procesus, kuriuos Bažnyčia vadina fiziniu blogiu, pavyzdžiui, įgimtas negalias ir gamtos katastrofas. O moralinis blogis atsirado pasauliui piktnaudžiaujant laisve.” 

Dievas toleruoja blogį. Blogio tirštos apraiškos rodo, kad esame procese – šioje žemėje tik keleiviai ir praeiviai. Mūsų tėvynė yra danguje ir galutinis visos kūrinijos atpirkimas įvyks anapus – danguje, kur bus nušluostyta kiekviena ašara, kur liūtas gulės šalia ėriuko. Kitaip tariant, ten nebus agresijos, nesantaikos ir karo.

Ir baigti norėčiau maldos “Tėve mūsų” intencijomis: “Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir ant žemės”. Šie žodžiai iš tiesų išeiškia mūsų troškimą susiderinti su dangiška valia. Kitaip tariant, jie sutramdo mūsų puikybę ir pastato į adekvačią poziciją Dievo ir vienas kito atžvilgiu - nuosaikią ir santūrią. Tuomet esame atviri ir dėmesingi ir gabūs deramai pagarbinti Dievą. Nebūdami perdėm pasitikintys savimi prašome Jo saugoti mus nuo pikto. Negalime išvengti piktojo veikimo, bet turime saugoti savo širdį nuo kartėlio. Piktojo tikslas yra mums pakenkti, bet Dievas panaudoja net piktojo veikimą mūsų labui. Tipiškiausias tokio veikimo pavyzdys yra Jobo knygoje. Ir čia Dievas atsako Jobui mįslingai: kokią turi teisę man priekaištauti ar abejoti mano teisingumu? Dievas duoda suprasti, kad teisingas žvilgsnis yra santūrus. Tokį žmogų Dievas laimina. Kalno pamokslo žodžiais, “nuolankiesiems teikia malonę”.

Blogio kilmė yra sudėtingas klausimas, į kurį pakankamo atsakymo nėra, tačiau krikščionybė mus praturtino kenčiančio Kristaus paveikslu. Taigi turime atspirties tašką, esame ne vieni kančioje ir turime paguodos žodžius, kad Kristus yra toks kaip mes: visaip kentėjęs, bet nenusidėjęs. Jis yra tarpininkas tarp mūsų ir Tėvo. Jis geba mus suprasti ir atjausti ir užtaria mus. 

Metafora, kad mūsų nuodėmės ir šiandien kryžiuoja Dievą yra labai įtaigi. Iš vienos pusės Dievas kenčia kartu su mumis, o iš kitos pusės – yra bejėgis. Bent tą nukryžiavimo akimirką. Tačiau juk Evangelija yra viltinga žinia. Trečią dieną Dievas keliasi. Reiškia kelsimės ir mes su Juo. Maža to, ši prisikėlimo jėga veikia mumyse tuo atveju, jei mes išlaikome blaivumą, t.y. kantriai ištveriame sunkumuose, nemurmame ir neburnojame prieš Dievą. Šis santūrus santykis žiedžia mumyse Kristaus atvaizdą. Persekiojimų metu krikščionių tikėjimas buvęs pats giliausias.

Iš kitos pusės negalėdami gauti pilnavertiškumo atsakymo dėl blogio kilmės, neturėtume ieškoti paprasto atsakymo, nes jo negali būti. Kaip taikliai pastebėjo ortodoksų šventikas Andrejus Kurajevas, pateikdami banalius atsakyus apie blogio kilmę, mes jį pateisiname ir tuo pačiu jį įtvirtiname. O to neturėtume daryti. Blogis visada turi likti akibrokštu, absurdu, nedoru ir neteisiu, tad ir nepateisinamu. Tačiau Dievas geba paversti blogą geru. Pirmaisiais krikščionybės metais nuožmių persekiojimų metu krikščionybė paplito po visą pasaulį ir kentėjimų užgrūdinti tikintieji tarpdino kokybišką Evangeliją.

Apie Dievo gerumą ir teisingumą turėtume spręsti iš visuminio žvilgsnio, kurį kol esame šioje žemėje temdo sunkumai ir įvairūs kentėjimai. Galutiniame taške laukia atbaigtas atpirkimas, mūsų žemiško kūno perkeitimas, taigi ir kančių bei vargo pabaiga. Toks ir yra Dievo planas: išteisinti mus per Kristų ir pasigailėti visų, kurie šaukiasi Jo vardo. Tai yra gerojo Dievo paveikslas, kurį Kristus mums apreiškia per Gerojo Tėvo arba Sūnaus palaidūno palyginimą.

Literatūra

1. C. S. Lewis, Kipšo laiškai, Katalikų pasaulio leidiniai, 31-33 psl.

2. Youcat lietuviškas, Katalikų pasaulio leidiniai, 2013, 51 psl. 

3. Ф. М. Достоевский, Братья Карамазовы, Эксмо, 2008, 308 psl.

Moškės Dievo plane

Vajetau, Fausta antrą sykį nusivylė Bažnyčia per pastarąją savaitę. Tikintieji ne taip sureagavo į jos prašymą atskirti ją nuo Bažnyčios. Na, šiaip logika kaip ir sufleruotų, kad jei aš išeinu iš kokios nors bendrijos, tai po išėjimo jų nuomonė man neberūpi. Bet čia tas atvejis, kai išeinu, bet dar palieku šansą pasitaisyti. Viliuosi, kad puls atgailauti, prašys pasilikti. Ir tada ko gero išdidžiai atmesiu tai. Ar grįšiu?

O dabar eikim prie esmės. Visas šis cirkas yra viešųjų ryšių žaidimas. Ir matyt žmogaus, kuris tos bažnyčios ir nevertina. Nes vertinimo atveju Toliato veiksmas niekaip negalėtų tam pastūmėti. Toliatas yra tik vienas iš kunigų. Ir tik išreiškė savo nuomonę.

Išsakysiu savo kuklią nuomonę. Esu šios bendruomenės dalis. Ar man rūpi, kad Fausta išėjo? Čia jos pasirinkimas. Eikim prie Pauliaus. Tas tai išvis nesiskrupulatina: sako, jei įspėtas bažnyčios narys nepasikeičia, tai išmeskit tokį iš bendruomenės, kad siela būtų išgelbėta. Kitaip tariant, kad pasidarys reikiamas išvadas tada, kai pabus vienas, atskirtas nuo bažnyčios. Šiais laikais Fausta jei išgirstų Paulių, ji manau apalptų. Bet aš pacituosiu:

"atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties teismo dienai."

1 Korintiečiams 5:5 LBD-EKU

Ir sakoma tai būtent ištvirkimo kontekste. Kaip  matom, palyginus su Paulium Toliatas yra kuklumo įsikūnijimas.

P.s. tiesą sakant, ne taip seniai turėjau ir aš panašią kaip Faustos patirtį. Išėjau iš bendruomenės, kurią lankiau tiek metų, kiek metų yra Faustai iš viso. Ar tame buvo dramos man ar bendruomenės žmonėms? Jokios. Kodėl? Todėl, kad drama būtų, jei aš būčiau savo sąmonėj praganęs Dievą. Bet aš pasirinkau kitą konfesiją, kurioje jau buvau gerokai įmirkęs ir kurią buvau įsimylėjęs. Ir be to jaučiau, kad Dievas taip mane veda. Taigi buvau absoliučiai ramus ir užtikrintas. Kadangi žodis konfesija absoliučiai daugumai mūsų giliai religingų lietuvaičių nieko nesako, tai paaiškinsiu, kad iš protestantizmo perėjau į katalikybę. Ar rašiau kam nors laiškus? Atsisveikinimo, viešus ar slaptus? Jokių. Bet kuriuo atveju tai slaptumos dalykai, o visa ką mums čia bando pademonstruot Fausta, tėra viešųjų ryšių triukai. Pigūs beje.

Pagrindinis klausimas čia ne tas, kad Fausta išėjo, bet klausimas kur ji eina? Nes pareikšti, kad išeini yra skambu, bet išeiti į niekur yra šnipštas.

Ir dabar pranašystė. Jei Fausta ketino manifestuot ir išgąsdinti, tai turiu ją nuliūdinti. Grasinimas skamba taip: dabar daug žmonių paliks bažnyčią ir tada suprasit jūs, baidyklės, kaip žiauriai jūs klydot. Bet deja turiu nuliūdinti. Šitie išėjimai pasitarnaus Bažnyčios išgryninimui, o ne žalai. Jau dabar tai vyksta. Pagaliau sukruto kunigai, ėmėsi konsoliduotis, reikšti pozicijas. Iki tol saldžiai miegojo. 

Norit priminsiu paskutinį panašų skandalą, tik tąsyk ne audrą stiklinėje, o tarptautinį. Tūlas Denas Brownas per savo romaną "Da Vinčio kodas" paskleidė melagienas (šių dienų kalba), kad katalikų bažnyčia neteko moteriškumo, nes uždominavo vyrai ir persekiojami tikrieji krikščionys. Kaip matot kaltinimų turinys nepasikeitė. Stilistika ta pati. Susibūrė pseudo mokslininkų grupelės, kurios protingom veido išraiškom bandė demaskuoti Bažnyčios sąmokslą ir tariamą begėdystę. Romanas sukėlė didelį širšalą. Na, ir ką. Patriumfavo akimirką Browno entuziastai ir paskui, kai Bažnyčia demaskavo jų melą, turėjo pabrukę uodegas šliaužti į šešėlį. Gal ir buvo tų, kurie šio skandalo pasekoj išėjo iš Bažnyčios, bet, patikėkit, grįžo su kaupu. Taigi nesusireikšminkim. Jei paliekam Bažnyčią, tai pakenkiam visų pirma sau.

O tai, kad Denas Brownas ir Fausta taikosi būtent į katalikų bažnyčią, man kažką pasako apie pačią šią Bažnyčią. Nes velnias nekovoja su moškėm. Moškės seniai jo nugalėtos. Jis taiko į branduolį. Ir būtent tada, kai Bažnyčia bunda, tada ir sukyla visas pragaras. Na, o tai turi ją dar labiau išblaivint. Taigi nebloga perspektyva. Geriausiu atveju persekiojimai, blogiausiu - drugnumas ir išspjovimas - kaip galutinis Dievo verdiktas... Nelinkiu nei sau, nei kitiems.

Aktualia tema

Makaraitytė, kuri yra pasibaigusi politikos mokslus ir reiškiasi politinėm temom, užsipuolė Toliatą, kad jis neturi neva teisės arba yra nemoralus ragindamas pasirašyti peticiją prieš Stambulo konvenciją? Juk, anot jos, Konstitucijoje įtvirtinta, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės.

Man pasidarė įdomu, kas toje Konstitucijoje ir iš kur Makaraitytė traukia savo įžvalgą? Pasirodo, kad tai yra puikus demagogijos pavyzdys.

Viskas, ką jūs rasite šia tema Konstitucijoje, skamba taip: Lietuvoje nėra valstybinės religijos.

Ką tai reiškia de jure ir de facto? Kad valstybė turėtų neteikti prioriteto jokiai religijai. Bet čia atrandame kazusą apie pripažintas ir nepripažintas religijas. Tai kita tema.

Kaip Bažnyčia gali būti atskirta nuo valstybės? Kad katalikai negali reikšti savo nuomonės? Ar kad kunigai negali reikšti savo nuomonės politiniais klausimais? Jie turi tam pilną teisę ir Konstitucija to neapriboja.

Kas turima omeny, kai sakoma, kad kunigas neturi politikuot, ty neturi agituot už partiją ar politiką? Ogi tai, kad Bažnyčioje yra skirtingų pažiūrų žmonės ir tai sukiršintų juos. O Bažnyčia turi skelbt amžinąsias vertybes. Bet, dabar įkvėpkite, kunigas turi pilną teisę papiktinti mažutėlį tuo atveju, kai skelbia amžinąsias vertybes. Ty jei mažutėlį piktina amžinosios vertybės. Žinoma, kunigas to nenori. Bet tai šalutinis vaistų poveikis.

Bet ką daryti, jei kunigas skelbia tą mokymą, kuris yra Bažnyčios katekizme ir tai papiktina Bažnyčios lankytoją ar nelankantį Bažnyčios? Jei Bažnyčios mokymas piktina mažutėlį, tai ne Bažnyčios, o mažutėlio problema.

Ką nuo sakyklos įtakoja kunigas? Bažnyčios lankytoją, tikintįjį. Nepriimančiam Bažnyčios mokymo kunigas nėra autoritetas. Tad nėra ko ir piktintis. O katalikas turi teisę išreikšti savo mokymą nepriklausomai nuo to, ar jis kam patinka.

Ir paskiausia: ar turi Bažnyčia prisitaikyti prie laiko madų? Ir taip ir ne. Ji neturi keisti ir niekada nekeis savo postulatų, nes ji dėl to ir atlaiko laiko negandas, nes stovi ant nesudrebinamų pamatų. Bet ji turi prisitaikyti prie šio laiko kalbos. Ty kalbėti žmonėms suprantamu būdu. Bet skelbti nekintamas vertybes. Ir būtent dabar kunigai ir turi nusiimti baltas pirštinytes ir kaip reikalas pakrutėti. Nes tai ir yra moralinė ir dvasinė Bažnyčios kompetencijos tema. Niekas kitas čia nebeturi didesnio autoriteto teisės ir nuovokos.

Kristus - Tėvo atspindys

 "Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu,  bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės;" Filipiečiams 2:6‭-‬7 LBD-EKU

Čia matyt viena sunkesnių Naujojo Testamento vietų. Būtent dėl to "Dievo pavidalo" (atvaizdo) ir tos painios Pauliaus minties, kad "nesilaikė pasiglemžęs lygybės su Dievu".

Saulytis išvertė taip:

Mąstykime kaip Kristus Jėzus, kuris, būdamas Dievo pavidalo, nemanė pasiglemžti lygybės su Dievu, bet padarė save nieku, priimdamas vergo pavidalą, tapdamas panašus į žmones ir išore pasidaręs kaip žmogus. Fil 2, 5-7 NEV

Aš nesuvokiu iš kur pas lietuvius atsirado ši ydinga vertimo tradicija su tuo "Dievo pavidalu"? Nejau Kavaliauskas uždavė toną, o Saulytis perėmė? Nejau nežinoma, ką reiškia žodis pavidalas. Jėzus savo žemiškame gyvenime turėjo ne Dievo pavidalą, o žmogaus pavidalą!  Išeina, Kad Saulytis su Kavaliausku (ir redaktorium Aliuliu) turi omeny Jėzaus kaip Dievo pavidalą dar iki įsikūnijimo, ty dar danguje. Bet kalbėti apie Dievo pavidalą yra problemiška ir iki Jėzaus įsikūnijimo išvis nebuvo leista: "nesidaryk jokio atvaizdo nei drožinio". Be to pavidalas suponuoja išorinį atrodymą, o Jėzaus dieviškumas su Tėvu susijęs prigimties, o ne išvaizdos prasme. Todėl teigčiau, kad Paulius kalba apie Jėzaus žemišką tarnystę ir turi omeny tai, kad Jėzus atspindi, parodo, išreiškia mums Tėvą. Savo mąstymu, elgesiu, ty prigimtim, o ne išore.

Bet sakysit, reik žiūrėt konteksto. Argi Paulius nesako turėjo Dievo pavidalą ir priėmė tarno pavidalą? Manau, kad nesako. Paaiškinsiu netrukus išsamiau.

Šioje vietoje Jurėnas atrodo sumanesnis ir išvertė taip:

Jis būdamas Dievo prigimties. Fil 2, 6 (pirma dalis).

Bet užtat antrą eilutės dalį Jurėnas išvertė taip, kaip jam būdinga. Ty lietuvių kalbos prasme beviltiškai. Pateikiu visą jo vertimo 6 eilutę:

Jis, būdamas Dievo prigimties, nelaikė lygybės su Dievu savo naudai vartotinu dalyku... Fil 2, 6 JUR

Na, tikrai apgailėtina ir beraštiška.

Bet dabar grįžkim prie tos prigimties. Tai geriau negu pavidalas, bet ko gero ne tai, ką turi omeny Paulius. Būtų teisinga versti taip:

Jis, būdamas Dievu, nesilaikė įsikibęs savo lygybės su Dievu.

Bet Pauliaus pavartotas žodelis, kurį vertėjai išvertė pavidalu ar atvaizdu, matyt suponuoja jo norą pabrėžti tai, kad Jėzus parodo mums Tėvą. Todėl išversčiau taip:

Jis, būdamas Dievo atspindys, nesilaikė įsikibęs savo lygybės su Dievu.

Šioje versijoje prateriojam loginį ryšį, kad Jėzus yra Dievas, bet nesilaiko įsikibęs savo lygybės su Dievu. Bet išsaugojam prasmę, kad šioje žemėje Jėzus mums buvo Tėvo atvaizdu (atspindžiu).

Saulytis tuo tarpu komentuoja, kad "Dievo pavidalas" turima omeny Jėzaus būsena iki jo įsikūnijimo. Ty Dievo valdovo būdas (būsena) iškeičiama į tarno būdą.

O aš teigčiau, kad čia Paulius sako, jog Kristus, būdamas Tėvo atspindys, nesilaikė įsikibęs lygybės su Dievu, bet pasirinko žmogišką pavidalą. Ir atspindi Jėzus tėvą ne išore, o savo vidinėmis savybėmis. Tad prigimtis Jurėno vertime turi logikos, bet Paulius kalba apie atvaizdą (atspindį).

Kokios Rašto vietos šiai gražiai prielaidai?

O Jėzus tęsė: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė." Jono 8:28 LBD-EKU

Čia akcentuoju būtent tą dalį: "nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė".

Paskui dar kelios vietos:

Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą. Pradžios 1:27 LBD-EKU

Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas. Kolosiečiams 1:15 LBD-EKU

Moralinė jėga ir lyderystė

 Įdomi situacija. Žvilgsniai dėl Rusijos krypsta į JAV, kuri vienintelė dar teikia vilčių, kad dar šį tą reiškia. O ką ES? Ji bejėgė. O ko mes tikėjomės iš biurokratų ir biurokratinės sąjungos? Todėl anglai pirmieji, lyg būtų protingesni už kitus, ir parodė savigarbos pasitraukdami iš šito žaidimo. Bet iš esmės aš ne apie tai. Aš apie moralinę jėgą, vertybes, principus, charakterį ir gebėjimą jį demonstruoti veiksmais, lgbt ir tt.

Jeigu jūsų teisumas neviršys Trampo teisumo, niekur jūs neįeisite. 

Jeigu jūsų teisumas neviršys Macrono teisumo, niekur jūs neįeisite. Ką jau ten į Dievo karalystę. Į niekur. Tik į tupiką. Moralinį, dvasinį ir fizinį. Tik į aklavietę.

Taigi kur tie lyderiai ir lyderystė? Kur ta moterų jėga ir lyderystė? Sėdi suglaudusios ausis po lapais. Juk džiūgavo, kad Europoje atėjo valdyti moterys. Merkel buvo bejėgystės pavyzdys. Tereza May dar geresnis pavyzdys žmogaus, neradusio kelio iš aklavietės. Macronas filosofiškai bandė užkalbėti ligas. Ir tai itin juokinga ir net graudu. Trampas tiesiog veidmainis ir chamas. 

Moralės jėga kyla iš principų, kurie pastatyti ant tiesos ir teisingumo. Ne ant subjektyviai suprastos tiesos ir teisingumo, o ant universalesnės ir aukštesnės prabos. 

Moralės jėga kyla iš to, kai veikiama atitinkamai su šiais principais. Nes jei tik šnekama, tai tėra veidmainystė.

Ir pagaliau už tiesą ir teisingumą reikia mokėti kainą. Ty net nukentėti. 

Tad reikia aiškiai matyti už kokias vertybes stovi. Jei vidus sumišęs, tai apie jokį charakterį, moralinę jėgą ir atitinkamus veiksmus negali būti jokios kalbos. Ir jokio tęstinumo. Tik apgailėtinas blaškymasis ir pasimetimas. Ir veblenimas tai šį, tai tą. Lyg girtas prabudęs per audrą ant laivo siūbuojančio stiebo viršūnės.

Pasaulis reiškia susirūpinimą dėl Baltarusijos ir Rusijos. Tad kur yra šiandienos moraliniai autoritetai, lyderiai ir lyderystė? Apie principus kalbos panašu nebus. Bus kalba apie ekonominį interesą, dujotiekį ir tt.

Europa yra palaidota. Deja. Kur nėra moralinės jėgos ir dvasinės nuovokos, ten uždominuoja barbarai. Šiandien tie barbarai yra Putinas su Lavrovu.

Ydos ir nedorybės neįsipatoginant

 Na, nžn, kol kas kiek pažiūriu naują vertimą, tiek nelabai. Nu imkim:

Mes, stiprieji, turime pakelti silpnųjų negales, o ne sau įtikti. Rom 15,1 Saulyčio

Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti.

Romiečiams 15:1 LBD-EKU

Мы, сильные, должны сносить немощи бессильных и не себе угождать.

Послание к Римлянам 15:1 SYNO

Spręskite patys kaip su tuo "sau įtikti". "Sau pataikauti" skamba geriau, bet galima dar geriau. Nes per šitą nugludintą poetinį "sau pataikauti" prapuola prasmė, kad dėl savo puikybės ir egoizmo ieškome kaip mums patogiau ir negalime pakelti kitų netobulumų. Ir, žinoma, įvelkame tai į dvasinį (superdvasinį) rūbelį ir suokiame: jūs, kūniški žmoneliai, prisitaikykite prie mūsų, dvasingųjų, aukštumų (tariamų bei įsivaizduojamų).

Antras momentas "negalia". Nu, pšeprašam pani. Ką, čia kokie neįgalūs? Silpnybė geriau. Išvis versčiau žodžiu "ydos". Nes įsisenėję blogi įpročiai čia jokios ne negalios ir ne silpnybės, o ydos arba nedorybės.

Apskritai tas žodis "negalia" nuo pat pradžių buvo dirbtinis konstruktas ir tokiu ir liko. Kaip vengtina nesąmonė, kaip prastas tonas. Turguj babciūnia, mama savo vaikui ar Donelaitis Metuose tokio žodžio nepavartos.

Naujas rusiškas vertimas skamba pusė bėdos, jei nekreipsime dėmesio į žodį "klaidas". Nes tai šlykšti šiuolaikinė politkorekcija. Taigi: 

Мы, сильные в вере , должны быть снисходительны к ошибкам слабых и не искать своей личной выгоды.

Римлянам 15:1 НРП

O pats išversčiau taip: "pakelti silpnųjų netobulumus, o ne žiūrėti kaip mums patiems būtų patogiau".

Čia toks sušvelnintas variantas, nes žodis "ydos" ar "nedorybės" šitoje mūsų politkorekcija prievartaujamoj visuomenėj per daug iškalbingas ir paveikus. Tad nuo sakyklos turi būt pamokslaujamas būtent šis variantas apie ydas ir nedorybes, o Briuselio biurokratams skaityt sušvelnintą versiją apie netobulumus, nes jie kaip vaikai objektyvios realybės pakelti negali.

Ar tarnystei Dievui reikia aukšto intelekto?

Vienas gudročius čia parašė, kad Adomas turėjo didį intelektą, nes užvardino gyvūnus. Nežinau, kam jis jam buvo reikalingas užvardinant. Nebent Ievai įsimenant Adomo pavadinimus. Pirmas konfliktas tada ir įvyko, kai Ieva priekaištavo Adomui dėl kai kurių pavadinimų. Žodžiu, nenudžiugino manęs šita "įžvalga", bet privertė susimąstyt. Ar Dievui svarbus intelektas mislinu, tai viena. Antra, ar jam reikalingas tarnystei intelektualas, ty žmogus su aukštu intelektu ir plataus pažinimo? Nors šiandien žodžio "intelektualas" reikšmė suredukuota iki žmogaus, kuris užsiima intelektualia veikla. Tai gali būti nei viena, nei antra: ty nei turi aukštą intelektą, nei platų pažinimą.

Bet eikim prie klausimo. Dėl Adomo aš patylėsiu, nes čia tiesiog juokinga įžvalga. Bet paimkim didžiuosius. Paskui paimsiu porą ar vieną kitą mažutėlį, gal net jurodivą.

Taigi didieji. Kas ateina į galvą pirmiausia? Paulius (ne Adomas). Tada Augustinas. Tada Akvinietis. Šis laike eina vienu metu su Pranciškum Asyžiečiu. Dabartinių norit? Palikim juos kol kas ramybėje. Taigi summa summarum ką turim? Trys intelektualai prieš vieną Asyžietį. Kas kiečiausias? Asyžietis. Juokauju. Nieks nežino. Nors Pranciškus realiai kiečiausias, ty jo poveikis. Dar juk ir Joną Krikštytoją praleidau, kuris kiečiausias Senajame Testamente. Kuris manau buvo neblogo intelekto, bet, žinoma, ne intelektualas, nes ne savo erudicija užsiiminėjo. Trys paminėti aukščiau, ty Paulius, Augustinas ir Akvinas ir labai aukšto intelekto ir intelektualai.

Bandykim rikiuot išvadas. Ar Dievui rūpi mūsų intelektas, kad būtume efektyvūs jo tarnystėje? Manau, Jis mano, kad intelektas net trukdo. Nes mūsų pasitikėjimas savo intelektu, menkina mūsų pasitikėjimą Dievu.

Bet Augustinas... Skaitykime jo Išpažinimus. Ten juk dvasia kvėpuoja. Ir kaip gražiai jis rašo, kad reikia nuolankaus santykio siekiant gauti apreiškimą kokiame nors pažinimo dalyke. Ir kad įsikabinti į savo nuomonę vien todėl, kad ji mano, yra neteisinga. O tada, kai tai tikras apreiškimas, tai nesvarbu mano tai išsakyta ar kieno nors kito, bet tai džiugina.

Nukrypau. Dievas panaudojo intelektualius žmones, kaip matom. Proporcija jų naudai. Gal ir specialiai į tai kreipiu. Nes yra tendencija menkinti dovanas. Jei žmogus turi intelektą, tenesididžiuoja, nes juk tai ne iš jo. Tai Dievo dovana. O kitas tegu nemenkina iš pavydo ar iš kvailumo. 

Bet Dievo kūne (bažnyčioje) visi yra reikalingi. Gaila tik, kad tie, kurie stokoja garbingumo, nėra pridengiami tų, kurie nestokoja. Pačiam Dievui tenka rūpintis tų stokojančių garbingumu. O visų akys labiausiai krypsta į tuos matomus, garbinguosius. Bet mažiukų paguodai pasakysiu, kad didesnė Dievo darbo dalis yra nematoma. Ir mažiukai yra daug efektyvesni tarnystėje nei kiti. O be to, ir tai svarbiausia ką norėjau pasakyt, Evangelija nėra koks nors intelektualinis produktas. Jos idėja yra kaip paprastos žinios iš Dievo. Pirmieji apaštalai buvo žvejai ir savo intelektu ir intelektualumu tokie ir liko. Ir tai nebuvo nė kiek svarbu. Evangelija buvo ir liko Dievo jėga išgelbėti kožnam, kuris tiki. Jei reikia, pasitelkiant ir intelektą. 

Žadėjau paimt ir vieną kitą mažutėlį kaip pavyzdį. Galiu paimt du: Faustiną Kovalską ir kūdikėlio Jėzaus Teresėlę. Abi jos mirė jaunos. Paprastos merginos. Bet poveikis jų milžiniškas. Manau, pakaks šiam kartui.