Šiandien turėjau daug darbo: pjoviau didelį sklypą ir tankią bei aukštą žolę. Vakarop viskas ėjo link to, kad būčiau rastas užsivertęs aukštielnikas ir ant paminklo būtų parašę: Čia guli neblogas žmogus, tik va mirtis jo nelaiminga, beprasmė. Tačiau nepaisant nemenko likusio nepjauto ploto, nuotaika dar vis pakili, jėgos dar neapleido, žodžiu pjaunu... Atsigręžiu atgal, atvažiuoja traktorius. Ko tas čia beldžiasi? Žiūriu, net dalį mano sklypo su savo pjaunamąja kabina. Suka jis ratą ir dabar jau akivaizdžiai matau, jis pjauna mano plotą. Kitaip tariant, faktiškai gelbsti mano gyvybę. Po kelių akimirkų, susitupėjęs, aš jau imu suprasti, kad pats Dievas jį man atsiuntė. Tuo įsitikinau, kai priverčiau jį sustabdyti traktorių ir užkalbinau, pasiūliau pinigų. Jis atsisakė, gal apsimesdamas sako: "Aš tiesiog nežinojau tiksliai kokios mano sklypo ribos". Lyg ta savo uošvio sklypą jis pirmąkart matytų. Uošvio žodžiais tariant, jis nuostabus žmogus, turintis invalidumą, bet linkstantis padėti. Jo veido išraiška neleido man abejoti, kad tai geras žmogus. Šiandien tokių sutikau net tris. Ar ne per daug vienai dienai?
O jei kas nors man šiandien pasakys, kad stebuklai nevyksta, tegu pirmas meta į mane akmenį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą