Nuotykiai tvarkant pagal garantinį savo nemokamą telefoną, arba dovanėlė, kurią įteikčiau savo priešui

Tele-2 įteikė dovanėlę - telefoną. Priekaištų jam neturėjau, tik netobulai veikė vienas svarbiausių man dalykų - radijas, kurį mėgstu prieš miegą paklausyt. Nunešiau į taisyklą, sako savaitės eigoj paskambinsim. Sulaukiau sms, kad mano telefonas jau pataisytas. Nueinu laimingas, klausiu "kas buvo"? Ausinės pasirodo blogos. Telefonų priedus jie keičia, o štai ausinių nepakeis, nes pas juos žurnale nerodo, kad jos buvo komplektacijoj. Kaip Dievą myliu, dievagojuos, kad aš jų nepirkau ir kad buvo komplektacijoj. Vis tiek gaunu siuntimą į Tele-2 saloną ir jau kiek padūsaudamas važiuoju į artimiausią saloną. Ten pardavėja nieko nesuvokiančiu žvilgsniu, bet įdėmiai žiūri į garantinį ir į taisyklos pranešimą ir atrodo lyg ieškotų pažįstamų raidžių. Galop triumfuodama pareiškia: "taigi garantinis baigėsi". Gerbiamoji, sakau, čia juk pardavimo data. Tada ji perkelia šią akivaizdžiai per sunkią jos pečiams naštą ant labiau patyrusios darbuotojos pečių, kuri kaip vėliau atsiprašydama pasiguodė dirba irgi tik pirmą savaitę. Tad ši savaitę dirbanti ekspertė vėl įdėmiai žiūri į garantinį ir į taisyklos pranešimą tuo pačiu nesuvokiančiu žvilgsniu. Labiausiai ją glumina prisegtas čekis (daiktinis įrodymas, kad taisykloje nusipirkau įdėklą telefonui). Tuomet ji bando suprasti koks tai telefono modelis ir konstatuoja, kad pas juos jo nėra ir siunčia į kitą saloną, tiesa, tame pačiame PC Akropolis.

Žingsniuoju į kitą Akropolio galą jau visiškai nusimušęs nuo ūpo, tačiau jausdamas, kad reikalo išrišimas jau ne už kalnų (o be to dar esu prisižadėjęs nupjauti žolę, nors jaučiu, kad jau apleidžia paskutiniai jėgų ir laiko likučiai).

Sekančiame salone matau vėlgi pažįstamą nieko nesuvokiantį merginos žvilgsnį į garantinį ir į taisyklos pažymą. Po penkių minučių įtempto stebėjimo ir mintijimo ji pasikviečia labiau patyrusį kolegą. Šis teigia, kad jie nekeičia priedų, taip pat ir ausinių, kad jas turėjo pakeisti taisykloje. Dėl visa ko dar pasikviečia labiau patyrusią kolegę, kuri patikina, kad pati dirbo taisykloje ir kad jie turi pakeisti. Prašau, kad jie pasiskambintų, bet deja jau ne darbo valandos, ty taisykla dirba iki dešimtos vakaro, tačiau nuo šešių ten jau veikia tik atsakiklis. Galop saliamoniškias sprendimas rastas: jie surašys problemą. Aš įtariai stebiu ir kol kas sau viduje mastau, ar tai reiškia, kad jie man pakeis ausines, ar kad jie ieškos sprendimo, o aš važiuosiu namo be telefono. Kažkoks šeštas jausmas kužda, kad ausinių pakeitimu čia nekvepia. Bet per savo durną galvą to nesiteirauju ir laukiu kol mergaitė stropiai pildo pranešimą, padedama kai kurias formuluotes užrašyti labiau patyrusio kolegos. Galop triumfuodama ji ištaria: "Ar pakentėsite be telefono dvi dienas? Mes problemą išspręsime!" Na, jau ne, nepakentėsiu. Duokšekit man atgal sugedusias ausines, dokumentus, važiuoju teisybės ieškot į taisyklą. Nes šis salonas gali tik pakeisti telefoną nauju (tam reikalingas remonto darbų įtikinamas aktas), o priedų nekeičia. Taisykloje esu numatęs dvi išeitis. Planas A: pakeičia ausines, atsiprašydami, kad vaikė nelaimingą žmogų, ty jį tokiu padarė. Planas B: surašo aktą ir siunčia į saloną pasiimt naujo telefono. Ši perspektyva ne tokia viliojanti, bet visgi... Tačiau manęs laukia planas C: mergaitė taisykloje pareiškia, kad ausinių savo atsakomybe ji pakeisti negali, tad teks telefoną palikt ir siųst jį atgal į Kauną meistrui, kad anas surašytų aktą ar kaip nors kitaip paaiškintų situaciją. Be to, ji pasiūlo ir geresnę išeitį: palikt telefoną, o ji pasiskambins rytoj meistrui ir galbūt viską išsiaiškins. Palieku telefoną jau praradęs interesą domėtis kurią išeitį ji rinksis.

Moralo kol kas rašyt negaliu, nes dar nežinau istorijos pabaigos. Gal artimiausiu laiku atgausiu ausines ir turėsiu džiugiai konstatuoti, kad Tele-2 nuostabi kompanija, kuri rūpinasi savo klientais. Žinoma, kaip ir visos kitos.