Žmogus auga, todėl kad stiebiasi aukštyn. Maksimas Gorkis.
Sunkumai nebūtinai užgrūdina charakterį, tačiau jį visada apnuogina. John C. Maxwell
Nedidelėjė šalyje kiekvienoje kartoje vargu ar gimsta trys poetai. bet kunigų - pakankamai, daug daugiau, negu gali gauti paskyrimą. Poeto atžvilgiu kalbama apie pašaukimą; kad taptum kunigu daugumos žmonių (taigi krikščionių) supratimu užtenka išlaikyti egzaminą. Ir vis dėlto tikras kunigas pasitaiko dar rečiau negu tikras poetas ...
... nuodėmės priešybė yra ne dorybė, o tikėjimas.
Ginti ką nors visuomet reiškia dalyką nuvertinti.
Apskritai vienatvės poreikis rodo, kad žmoguje vis dėlto esama dvasios, ir šis poreikis yra matas tam, kokia dvasia. "grynai paviršutiniški nežmogiai ir bandžmogiai" taip nejaučia jokio poreikio vienatvei, kad jie kaip tos papūgėlės - jei tik bent akimirksniui pasilieka vieni, išsyk miršta; lygiai kaip mažą vaiką reikia užliūliuoti, idant užmigtų, taip ir jiems reikia raminančio draugijos liūliavimo, idant galėtų valgyti, gerti, miegoti, melstis, įsimylėti ir taip toliau. Tačiau tiek senovėje, tiek viduramžiais buvo įsisąmonintas šis vienatvės poreikis ir gerbiama tai, ką jis reiškia; nuolatiniame mūsų laikų buvime draugėje vienatvės bijoma taip, kad (o, kokia nepaprasta epigrama!) nežinoma, kam ją naudoti - nebent kaip bausmę nusikaltėliams. Tačiau kadangi iš tiesų mūsų laikais turėti dvasią nusikaltimas, tai suprantama, kad tokie vienatvės mylėtojai priskiriami tai pačiai kategorijai, kaip ir nusikaltėliai.
Jaunas žmogus yra iliuzijoje, iš gyvenimo ir iš savęs jis tikisi kažko nepaprasto; o vyresni žmonės, savo ruožtu, dažnai iliuziškai prisimena savo jaunystę.
Be galo komiška, kad po visa ta pasaulyje taip liaupsinama gyvenimiška išmintim, ir po visa ta velniška gausa gerų patarimų bei išmintingų pamokymų: "palauk ir pamatysi", "susitaikyk su lemtim", "pamiršk tai" - po visu tuo, idealiai suprantant, glūdi visiškas neišmanymas, kur iš tiesų slypi pavojus, koks iš tiesų pavojus.
... tikėti kaip tik ir yra prarasti protą, idant laimėtum Dievą.
Aplink save matydamas žmonių minią, būdamas užsiėmęs visokio plauko reikalais, imdamas išmanyti, kaip viskas pasaulyje vyksta, toks žmogus pamiršta save, pamiršta, kuo jis - dieviškąja prasme - vardu, nedrįsta tikėti savimi, mano, kad būti savimi pernelyg rizikinga, daug lengviau ir užtikrinčiau būti kaip kiti, būti pamėgdžiojimu, skaičiumi, vienu iš minios.
Šitas nevilties pavidalas pasaulyje beveik nepastebimas. Toks žmogus kaip tik per tai, jog šituo būdu praranda save, laimėjo tobulų įgūdžių įsijungti į prekybą ir verslą, taip, sėkmei pasaulyje ... jis nugludintas kaip pajūrio akmenukas, einąs iš rankų į rankas nelyginant apyvartoje esanti moneta. Jo niekas toli gražu nelaiko nusivylusiu, jis atvirkščiai - žmogus kaip turi būti ... žinia, kiekvienas Pats kaip toks yra kampuotas, bet iš to tik plaukia, kad jį reikia aplyginti ir pritaikinti, o ne kad jį reikia nulyginti, ne kad jis iš žmonių baimės visiškai liautųsi buvęs savimi ...
S. Kierkegardas "Liga mirčiai"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą