Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, pasakiau Petrui visų akivaizdoje: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis gyventi taip, kaip žydai?“ Gal 2, 14
Manau, kad čia Paulius neteisus, nes elgiasi kitaip nei mokino Jėzus (Mt 18, 15-17): „Jei tavo brolis tau nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad ‘dviejų ar trijų liudytojų parodymais būtų patvirtintas kiekvienas žodis’. Jeigu jis jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei neklausys nė bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas."
Ar Petras sureagavo šioje situacijoje minkštai ir lanksčiai mes nežinome. Bet kokiu atveju jam kaip šului ši situacija matyt nebuvo lengva. O dėl Pauliaus ar jis šioje situacijoje elgėsi pagal minėtą Jėzaus principą yra atviras klausimas. Laiško pobūdis man rodo ką kitą: "O dėl tariamai įžymesniųjų asmenų, – kas jie bebuvo, man nesvarbu, nes Dievas nėra žmonėms šališkas, – man įžymesnieji asmenys nieko nepridėjo." Be to, jei Paulius būtų linkęs Petrą pabarti slapta, tai jis to neviešintų ir laiške, adresuotame ne Petrui. Bet Paulius šiame laiškė organiškas, jis parašytas su jaunatvišku įkarščiu ir aišku tuom yra patrauklus. Man ir nesinori, kad Paulius šiame laiške būtų seniokiškai brandus savo nugludintomis formuluotėmis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą