Martynas Liuteris apie kūno marinimą ir darbus

Tai­gi dar­bai nėra ge­ri tuo, kad jie ištei­si­na prieš Die­vą, bet žmo­gus juos da­ro ne­sa­va­nau­diškai, iš lais­vos meilės, norėda­mas pa­tik­ti Die­vui. Jis neieško nie­ko ki­to, kaip tik pa­tik­ti Die­vui, ku­rio no­rus jis trokšta to­bu­lai įvyk­dy­ti. Čia kiek­vie­nas ga­li nu­sta­ty­ti sau kūno ma­ri­ni­mo mas­tą ir sai­ką, nes jis pas­nin­kau­ja, bu­di ir dir­ba tiek, kiek ma­no esant rei­ka­lin­ga kūno gei­du­liams su­tram­dy­ti. Bet ki­ti, ku­rie gal­vo­ja tap­ti teisūs per dar­bus, ne­si­do­mi kūno ma­ri­ni­mu, žiū­ri tik į dar­bus ir gal­vo­ja, kad jei­gu jie at­liks tiek gerų darbų, kiek tik įma­no­ma, tai juos ištei­sins. Jie vel­tui eik­vo­ja fi­zi­nes jėgas sa­vo be­ve­rč­iams dar­bams. Ma­ny­mas, jog ištei­sin­tu ir pa­lai­min­tu ga­li­ma tap­ti be tikėji­mo ir per dar­bus, yra didžiulė kvai­lystė ir vi­siškas krikščio­niško gy­ve­ni­mo ir tikėji­mo ne­su­vo­ki­mas.