Tautybė ir pilietybė

Lietuvos dailiojo čiuožimo pora skelbia ultimatumą šalies Prezidentei
Manau, kad jie jau baigs karjerą. Pats laikas pagalvoti apie dvigubą pilietybę. Tautybės negali sau prisiskirti (nors ir čia renkiesi vieno iš tėvų tautybę, pas žydus motinos, nžn ar gali pasirinkti tėvo), kaip ir gimimo vietos pasirinkti. Išimtis tik žydai, pas kuriuos gali tapti žydu priėmęs jų tikėjimą. Tačiau pilietybė yra pasirenkama, kaip ir noras gyventi vienoje ar kitoje šalyje. Kitas klausimas - dvigubos pilietybės. Jei aš noriu pasirinkti kažkurios šalies pilietybę, tai ar tuomet privalau atsisakyti kitos šalies pilietybės, kurioje negyvenu? O jei aš šiuo metu gyvenu vienoje šalyje, o paskui dėl tam tikrų aplinkybių sumanau keltis į kitą šalį. Tai negi kiekvieną sykį turėsiu atsisakinėti pilietybės, kad įgyti kitą pilietybę? Ir čia ne patriotizmo reikalai, nes kalba neina apie lietuvybės išsižadėjimą, o tik apie su gyvenama vieta susijusius dalykus, kurie šiais laikais labai nepastovūs. Įdomu kiek dar mūsų gudročiai svarstys šį klausimą?
Bėda ne tik ta, kad iš esmės šioks toks smegenų deficitas Seime, bet dar labai didelė mūsų valstybės problema - valios klausimas. O tais atvejais, kai žiūrėk tos valios sukrapštoma, tai kiti atėję vėl viską grąžina. Nėra jokio tęstinumo, nes nėra aiškios vizijos. Vizija kyla iš vertybinio pagrindo ir vidinio stuburo. Iš čia ir valia. O tai deficitų deficitas. Todėl pas mus ne politikai, o politikieriai.
Svarbiausia ir pirmiausia čia iškristalizuotas supratimas kaip turi būti ir kaip reikėtų padaryti geriau. Ir kodėl būtent taip, o ne kitaip. Čia pagrindinis kriterijus. Pas mus gi bevalių ir korumpuotų, tad silpnų žmonių visuomenėje pirmiausias klausimas visuomet yra techninių priemonių klausimas ir įvairios agavorkes, kodėl to nedarome. Konstitucija nėra šventa karvė, kurios negalima melžti. Ji sukurta žmonėms, o ne žmonės jai. Nžn jos sukurimo istorijos, ty kaip ilgai ir kruopščiai ji buvo rašoma ir kokių kompetentingų žmonių. Kaip bebūtų joje buvo nubrėžtos gairės (kaip ir Biblijoje), o tolesnis darbas vyksta toliau, mūsų stiprėjantis valstybingumas didina ir mūsų įžvalgas. Ir reikia ne ieškoti priežasčių kaip pasiteisinti ar nepadaryti to, kas svarbu, o išsiaiskinti kas yra svarbu, kad paskui nesigailėti dėl sprendimo. Ir paskui žinoma padaryti, ką reikia. Dabargi ta konstitucija tampa žaidimu siaurose konstitucinių "ekspertų", neva žinančių konstitucijos dvasią, rankose. Situacija man primena Jėzaus laikus, kai fariziejai buvo uzurpavę Raštų žinojimo teisę ir piktnaudžiavo savo padėtimi, vargšų žmonių sąskaita. Ir gaudavosi, kad kaip parašyta: nei patys eina, nei kitiems leidžia.