Turtai ir dievotumas

"Tikėjimas kyla iš Jo pažinimo, o vieni pavojingiausių spąstų, į kuriuos įkliūvame, yra manyti, kad jei turėsime tikėjimą, Dievas būtinai atves mus į sėkmę šiame pasaulyje." Oswaldas Chambersas

Pritariu Chambersui. Nors ir ne visai :) Sekant Makso Vėberio pastebėjimais, akivaizdu, kad tikintieji imdavo gyventi gerai, tačiau jau jų kartoje ar jų vaikuose ta gerovė palaidodavo jų Dievo paieškas. Be to sieti Dievo pažinimą su gerove nėra labai adekvatu. Tai tas pats kaip mokslininką su turtais. Jam rūpi kiti dalykai, o jei koks nors jo išradimas ir padaro jį turtingu, tai čia šalutinis poveikis :)

Senajame Testamente kunigams buvo lemta gyventi iš kitų Izraelio giminių suaukotos dalies. Naujajame Testamente tas pats: yra pasišventę tarnystei žmonės, kurie nei šeimą kuria, nei gerovę sau kuria, nes jų visos pastangos nukreiptos kita linkme. Ir nei šalutinio nei pagrindinio poveikio keliu turtai jų nepasiekia. Iš protestantų paimkim, kad ir Kalviną (nors pavyzdžių labai daug). Prisimenamas epizodas, kai kažkoks pakeleivis pabeldė pas Kalviną į duris ir jas atidarė pats Kalvinas, suvargęs seniokas ir visai niekaip turtų nesugadintas ir nesukaupęs, nes tam neturėjo nei motyvacijos nei laiko.