"Tokių kaip Basanavičiaus ir Tumo įpareigojimai aš neturėjau. Bet aš tom ilgom nemigo naktim labai karštai melsdavausi ir maldos ekstazėje verkdavau, kad man jis nepagailėtų ir dažniau siųstų įkvėpimą mano būsimai kūrybai, kuri taip reikalinga mano varganai, pavergtai tėvynei... Ir žinai, mielas Kazimierai, išsekus ašaroms ir praėjus tam grauduliui, krūtinėje tapdavo lengva ir labai gera. Tada imdavau plunksną ir vos spėdavau žodžius užrašyti, kuriuos man padiktuodavo dieviškasis įkvėpimas... Rytdieną tik truputį pataisydavau. Taip man gimdavo eilėraščiai: maldoje, dideliame sopulyje, nežinomame grauduly, įkvėpime ir begaliniame užsidegime... Ir visa mano poezija taip... su malda ir ašara...".Ištrauka iš Kazimiero Skebėros knygos "Prisimenu ir amžininkai pasakojo".
Todėl ir jaučiasi, kad Maironio eilėraščiai tokie gyvi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą