Paskutinės Vakarienės datavimas

Paskutinės Vakarienės datavimas sinoptinėse evangelijose ir Jono evangelijoje, t.y. ar Jėzaus paskutinė vakarienė sutapo su tradicine žydų švenčiama Paschos vakariene

Problema kyla dėl sinoptinių evangelijų ir Jono evangelijos neatitikimo šiuo klausimu.Sinoptikai: "Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: Kur paruošti tau Velykų vakarienę?... Vakare jis atėjo su Dvylika." Mk 14, 12.17.
Neraugintos duonos šventės primosios dienos vakarą aukojami Paschos avinėliai. Pagal sinoptikus, tai ketvirtadienis. Saulei nusileidus valgoma Paschos vakarienė. Pagal sinoptikus naktį į penktadienį Jėzus suimamas ir teisiamas, penktadienio rytą pasmerkiamas myriop ir trečią val. (9 ryto) nukryžiuojamas. Mirtis apie 9 val. (apie 15 val.). Vakare buvo šabo išvakarės ir Juozapas iš Piloto paprašė Jėzaus kūno (Mk 15,42). Palaidotas jis turėjo būti iki saulės nusileidimo, nes tada prasidėjo šabas. Šabas yra Jėzaus poilsio kape diena, o prisikėlimas įvyksta pirmąją savaitės dieną, sekmadienį.

Šią chronologiją apsunkina viena problema: Jėzaus teismas ir nukryžiavimas įvyko per Paschos šventę, kuri tais metais sutapo su penktadieniu. Ir abejojama, ar per tokią iškilią žydams šventę galėjo būti priimtinas ir įmanomas teismas Piloto akivaizdoje ir nukryžiavimas.

Jonas rūpestingai stengiasi nepateikti Jėzaus Paskutinės vakarienės kaip Paschos vakarienės. Žydų valdžia, atvedusi Jėzų Pilotui nuteisti, vengia įkleti koją į pretorijų, kad "nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį" (18,28). Tad Pascha prasideda tik vakare, Jėzų teisiant Paschos vakarienė dar laukia; teismas ir nukryžiavimas vyksta dieną iki Paschos, "prisirengimo dieną", o ne per pačią šventę. Tad tais metais Paschos šventė trunka nuo penktadienio vakaro iki šeštadienio vakaro, o ne nuo ketvirtadienio vakaro iki penktadienio vakaro.

Įvykių seka lieka tokia pati. Ketvirtadienio vakarą - Jėzaus Paskutinė vakarienė su mokiniais, tačiau ne Paschos vakarienė; penktadienį - dieną prieš šventę - teismas ir mirties bausmės įvykdymas; šeštadienį - poilsis kape; sekmadienį - prisikėlimas. Laikantis šios chronologijos, Jėzus miršta akimirką, kai šventykloje aukojami Paschos avinėliai.

Annie Jaubert teigia, kad taip galėjo atsitikti dėl to, kad Jėzus neva galėjo švęsti pagal seną kunigų kalendorių, pateiktą II a.pr.Kr. antrojoje pusėje hebrajų kalba parašytoje Jubiliejų knygoje. Šiame kalendoriuje nekreipiama dėmesio į Mėnulio sukimąsi aplink Žemę ir numatomi 364 trunkantys metai, padalyti į keturius metų laikus po tris mėnesius, iš kurių du turi 30 dienų ir vienas - 31. Kiekvienas metų ketvirtis, nuolat turintis 91 dieną, apima tiksliai 13 savaičių, vadinasi, metai turi lygiai 52 savaites. Todėl liturginės šventės kiekvienais metais sutampa su ta pačia savaitės diena. Paschos atžvilgiu tai reiškia, kad Nissano 15-oji visada yra trečiadienis, o Paschos vakarienė valgoma antradienio vakarą saulei nusileidus.
Jei tai būtų tiesa, tuomet Jėzus remdamasis minėtu kalendoriu šventė tikrą Paschos vakarienę, kaip pasakoja sinoptikai. O Jonas teisus tuo, kad žydų valdžia, besilaikiusi savo kalendoriaus Paschą šventė tik po Jėzaus teismo, taigi Jėzui mirties bausmė įvykdyta ne šventės dieną, bet tikrosios Paschos išvakarėse.

Paskutinės vakarienės perdatavimui iš ketvirtadienio į antradienį skersai kelio, žinoma, stoja sena ketvirtadienio tradicija, bet kuriuo atveju mūsų aiškiai aptinkama jau II a. Į tai ponia Jaubert atsako antruoju tekstu, vadinamąja Apaštalų didaskalija., III a. pradžios tekstu, kuriame Jėzaus vakarienė datuojama antradieniu. Kitaip tariant tai senas tekstas, kurio pėdsakų pasitaiko ir kituose tekstuose.

Reziumė
Visgi mažai tikėtina, kad Jėzus būtų naudojęsis daugiausia Kumrane paplitusiu kalendoriumi. Jis keliaudavo į šventyklą per didžiąsias šventes ir vadovavosi žydų švenčių kalendoriumi, kurį liudija pirmiausia Jono evangelija.

Tad reikia rinktis tarp sinoptikų ir Jono pateikiamos versijos. Ir įtikinamesnė yra Jono versija pagala kurią Pilotui teisiant Jėzų, žydų valdžia dar nebuvo valgiusi Paschos vakarienės ir turėjo ligi jos išlikti kulto požiūriu švari. Jis teisus, kad nukryžiavimas įvyko ne šventės dieną, bet dieną prieš šventę. Taigi Jėzus mirė tą valandą, kai šventykloje buvo skerdžiami Paschos avinėliai. Kad krikščionys čia įžvelgė daugiau nei atsitiktinį sutapimą, atpažino Jėzų kaip tikrąjį Avinėlį, suprato, jog tai buvo įgyvendinta tikroji avinėlių ritualo prasmė, tampa savaime suprantama. "Išmeskite senąjį raugą, nes jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis", - rašo apaštalas Paulius (1Kor 5,7).

Kasgi tuomet yra Jėzaus švęstoji vakarienė? Ir kaip atsirado neabejotinai labai ankstyvas supratimas, kad tai buvo Paschos vakarienė? Pasak Johno P. Meierio: Jėzus žinojo greitai mirsiąs. Žinojo, kad daugiau nebegalės valgyti Paschos. Visa tai žinodamas, savuosius pakvietė į ypatingo pobūdžio Paskutinę vakarienę; ji nepriklausė jokioms konkrečioms žydų apeigoms, bet buvo Jo atsisveikinimas, kuro metu jis davė tai, kas nauja, padovanojo save kaip tikrąjį Avinėlį ir taip įsteigė savo Paschą.

Kitaip tariant, Jėzus steigia naująją, savo Paschą.

Parengta pagal Joseph Ratzinger Benediktas XVI "Jėzus iš Nazareto. Nuo įžengimo į Jeruzalę iki prisikėlimo"