Dievotumas ir mokslingumas

Kai skaitau Klemensą Aleksandrietį, tai man atrodo, kad skaitau pagonį arba gnostiką. Taip jis dievotumą suvedą į pažinimą. Pvz rašo: "Tokia ir Juozapo istorija. Jaunystėje jo broliai, pavydėdami, kad jis žinojimo dėka labiau mato ateitį, išvilko jį iš margaspalvio jo rūbo ir įmetė į šulinį, kuriame nebuvo vandens. Niekindami ĮVAIRIOPA MEILE MOKSLUI LAIMĖTĄ DORO ŽMOGAUS ŽINOJIMĄ arba tenkindamiesi pliku Įstatymo tikėjimu, jie įmetė Juozapą į tuščią šulinį, kuriame nebuvo vandens, ketindami parduoti Egiptan - į kraštą, kuriame nėra Dievo žodžio. Tuščiame šulinyje nebuvo mokslo; į jį be žinojimo įmestas nepastebėtas išminčius atrodė panašus į savo brolius, - plikas, be žinojimo. Kita margaspalvio drabužio prasmė būtų geismas, įmetantis į žiojinčią prarają."
Lyg Juozapo ypatingas santykis su Dievu plaukė ne iš jo širdies, o iš jo polinkio mokslams. Arba lyg ta jo širdis stumėjo jį į mokslus. Ar lyg mokslai buvo ta priemonė jo santykių su Dievu. Lyg nuo brolių skirtingu jį darė mokslingumas.