Pastaruoju metu susimąstau apie teisinę sistemą. Nebūtinai mūsų. Apskritai. Kartais susidaro įspūdis, kad tas įstatymų teisingumas yra beviltiškas. Vienas pavyzdys su narkotikais. Policininkai įsiveržia į triobą tabore ir akivaizdžiai mato, kad verdamas kažkoks marmalas, žodžiu narkotikas. O virėjas kuo ramiausiai atšauna, kad čia jo sūnus verda, kuris yra nepilnametis, ir kad jis čia niekuo dėtas. Tad sumoka nedidelę baudą ir viskas ok. Jei sistema normaliai funkcionuotų ir ieškotų ne pasiteisinimo, o sprendimų, tai įstatymą formuluotų taip, kad sučiuptas nusikaltimo vietoje nusikaltėlis yra baudžiamas taip, kad tai nesikartotų. Nes pasikartojimo atveju jis baudžiamas dar griežčiau. Aišku čia iškyla ir filosofinių minčių, ar bausmė, jos griežtumas yra geriausia auklėtoja? Juk žinome, kad ir su vaikų auklyba vien griežtumas duoda ne tų rezultatų. Bet čia žinia, ne vaikai, o piktybiniai, nusikaltimus kartojantys nusikaltėliai.
O čia kitas pavyzdukas.
http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kriminalai/vagisiu-pastebejusiam-apsauginiui-nuozmus-kerstas.htm
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą