"Kaip mes zaideme revoliucija" - privalomas koznam paziureti filmas. Autore atliko nemenka darba. Ir neblogai susitvarke turint omeny salygini jos jaunuma (80-u gimimo). Ypac patiko antra filmo dalis, pradedant Anties pasirodymu muzikiniame ringe. Paties Kauspedo autore veik nekalbino. Nemazai kalba buvusi Kauspedo zmona. Taiklios Donskio izvalgos, kuris su savo kepka atrodo kiek neiprastai ir kaip koks solidus Vakaru dedule. Ryskiausi man filme tie pabaigos epizodai, kur gerai matyti, kokia trapi buvo ta musu atkurtoji nepriklausomybe ir tik per stebukla nepervaziuota tanku viksrais. Dekui Dievui uz suteikta laisve.
Beje ironiska, kad rezisiere bene vieninteli karta kalbina Kauspeda ir neiskerpa ji neraminancio svarstymo kiek kainavo jo varlytes, lyg parodydama, kad Kauspedas pats isvirto i ta jo apdainuojama Vakaru materialista, kurio egzistencine gelme apsiriboja svarstymu kiek kainavo niekam neidomios jo molines varlytes. Kurios dar nykiau atrodo tikros varlytes fone.
Filme yra daug jaudinančių momentų. Pvz., kadras, kai sovietų tankai šturmuoja bokštą (epizodas keliantis sentimentus, nes ir pats dalyvavau) ir rodo paskutines akimirkas iš LRT studijos, kur žinias veda Bučelytė. Ji komentuoja šturmo eigą, paskui skambina lrt direktoriui Kaušpedui klausdama "ką daryti". Anas sėdi užsirakinęs kabinete į kurį tuoj tuoj įsiverš kariškiai ir sako jai "nuramink žmones".
Kitas dar labiau jaudinantis momentas, man tai filmo kulminacija, kai sovietų tankams atakuojant tv bokštą Landsbergis skambina Bušui norėdamas jį paraginti kreiptis į Gorbačiovą. Tai lemtingi mūsų tautai momentai. Kai ranka tiesiog pridėta prie nervo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą