Panašu, kad Rusijos veiksmai (Putino valdžios ir Bažnyčios bendro veikimo), teigiantys moralinį pranašumą, tėra poza silpno veikėjo, kuris griebiasi šiaudo ir juo pridenginėja savo gėdą.
Valdžia ir Bažnyčia viena kitą palaikydamos neatsisako ambicijų į savo tariamą moralinį pranašumą ir istorinę misiją. Kaip sako mano bičiulis Artūras Chalikovas, ar tik nebus čia tas atvejis, kai pasirinktos ne tos priemonės? Ty pakazucha. Ty išorinėmis priemonėmis dangstomas pralaimėjimas, ty suvokimas, kad kova su korupcija pralaimėta, prielaidų ateities suklestėjimui nesukurta. Tada prasideda abrakadabros, ritualiniai užkeikimai su Bažnyčios pagalba ir svaigimas apie savo ypatingumą ir ypatingą misiją. Taip lengviau pakelt savo beprasmišką egzistenciją. Pralaimėtojišką.
Kitaip tariant, reziumuoju: man įtarimą kelia net kai kurie iš pirmo žvilgsnio teisingi žingsniai, kaip pvz gėjų teisių ribojimas ar kazino draudimas. Nes už viso to rods slypi ne tikras įsitikinimas ir dalykų suvokimas, o pūtimasis prieš Vakarus, demonstratyvus elgesys. Kitaip tariant, jei vidus supuvęs, tai pasteliniais dažais jo neparamstysi. To puiki iliustracija, kai ruskeliai ieško Vilniuje striptiz klubų. Aišku jų ieško ir vakariečiai. Ir čia nei vieni nei kiti ne geresni. Skirtumas tik toks, kad vakariečiai nevaidina iš savęs doruolių. Berluskonis miega su belekuo. O Putinas visą savo vadovavimo laikotarpį bijojo prisipažinti, kad seniai su žmona keliai išsiskyrė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą