У любви есть один глагол - отдавать. Пётр Мамонов
Rods esmė apčiuopta. Aš pastaruoju metu galvoju būtent apie šį akcentą, kaip teisingai pioritetus surikiuojantį, mąstymui teisingą eigą suteikiantį, kai bevelijame kamuotis kas yra laimė, kaip tapti laimingu, koks mano pašaukimas, kokia Dievo valia man ir kitus egzistenciškai tiesa svarbius klausimus, bet įgyjančius komišką atspalvį kai sudaro įspūdį užsistovėjusio vandens, kvaptelėjusio ne tuo maloniu kvapu, kurio turėtume siekti. O šis aukojimosi momentėlis būtinai pataiso kvapą. Kodėl mes taip prastai išgirstam ši svarbų akcentą. Gal čia įgimtas dvasinis aklumas?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą