Menininko kūryba pradeda būti įdomi, bit kliučiom, kada jis ne ant sofkutės patogiai sėdi ir savim patenkintas sapalioja kaip kožnas inteligentas, bet kai visa savo skausminga patirtimi patenka į įvykių sūkurį, į nepatogias situacijas, kurių niekuomet nesirinktų iš pragmatiškų paskatų. Todėl menininkas ir nėra pragmatikas. Tai yra nesusipratimas, kai matome pragmatikus. Ty iškamšas ir parodijas. Tas pats tinka pasakyti, kai kalbam apie kitas profesijas, o ypač pašaukimus. Pvz, dvasininko. Deja realybė labai liūdna, nes kelias siauras. Mažai jį randančių, dar mažiau juo einančių.
Būsiu atviras: Makarevičiaus ulibočka mane jau buvo pradėjusi totaliai nervinti, matant visą absurdą Rusijoje ir jo elgesį taip, lyg viskas būtų ok. Aš dar galiu kažkiek pateisinti tokius pacukus kaip Urgantas. Jis žmogus protingas, ši valdžia jį užknisusi, bet jis pasirinkęs pabūti neutraliu. Čia jam padeda ir jo mokytojas Pozneris. Bet Poznerio jau nėra Rusijoje.
Bet tokių senų krienų atveju, tai atrodo jau prastai. Visai kas kita Grebenščikovas. Jis nesikiša esmingai į politiką, bet jo ir nėra viešam etery. Bet kai Makarevičius ir Pugačiova ėmė oponuot režimui, turėjau įsižnybti. Buvo sunku patikėti. Ne viskas taip blogai. Tiesos neišprievartausi.
Kitas fruktelis Ochlobystinas. Monarchistas savo pažiūrom. Gal su jo pažiūrom putinizmas suderinamas. Gal jam taip patogu. Žmogus nedurnas ir deklaruojantis laisvą, nepriklausomą laikyseną. Nonsensas kažkoks.
http://tvrain.ru/articles/andrej_makarevich_spel_o_travle_sebja_v_novoj_pesne-377099/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą