Nepataisomas skirtingumas

Prirašyta gausybė knygų apie vyrų ir moterų santykius, jų psichologinius ypatumus. Ir nepaisant šios menkavertės lektūros, kurią protingi žmonės seniai nustojo skaityti, įvertinę pastangų suprasti vienas kitą bergždumą, šis gebėjimas suprasti priešingą lytį nepasistūmėjo nė per sprindį. Tai kaip nesusisiekiantys indai, kaip dvi į priešingas puses skriejančios kometos, kaip nepažinta žemė. Iš asmeninės patirties, savos ir savo šiokio tokio pažinčių rato, matau, kad mes vyrai visiškai nesuprantam moterų ir jos mūsų. Ir to pasekoj gyvenam savus, uždarus gyvenimus, savo olose, kartais išlįsdami, atlikdami būtinus reikalus kartu, atlikdami pareigas. Savotiškai dėl to kenčiame. Pasakyti, kad tai kritimo pasekmė? Kad laukiame galutinio atpirkimo? Taip, matyt. Bet nepakankama. Ir kai kas daugiau. Aš sau pasidariau išvadą, kad taip atsitikę ne be Dievo valios. Tą savo nepakankamumą mes galime neštis tik pas Jį. Savo slaptumas pasilaikyti Jam. Taip, sakysite, bet su Dievu yra viena, o juk žmogui reikia žmogaus. Na, galima, žinoma, mėginti kažką megzti ir su sutuoktiniu. Netgi reikia. Juk pagaliau nėra kur ir dėtis. Dar kai kas sako, kad vyrui reikia vyriškos kompanijos. Tai irgi tiesa. Žodžiu, aš čia sustoju. Jūs galite papildyti. Beje, rytą pamaniau, kad kai yra meilė, ne taip svarbu ir suprasti.