Perspektyva gražiems kunigėliams

Truputėlį apie abrozdėlius arba gražius snukučius savimylų laikais. Pasakysiu tiesiai šviesiai: aš nematau perspektyvos gražiems kunigėliams, kurių snukeliai puikuojasi stambiu planu knygų viršeliuose. Konkrečiai turiu omeny Toliatą, matyt supratote. Sakyčiau kunigui gražus veidas yra rimtas minusas, o ne pliusas. Aš rimtai suabejočiau galimybe daryti kunigo karjerą, jei būčiau gražus. Net tuo atveju, jei jausčiau pašaukimą. Dabar toliau, jei jau rinktis abrozėlį, kuris gali figūruot viršelyje, tai tada nebent koks Valkauskas, tėvas Stanislovas, motina Teresė ar pagaliau popiežius Pranciškus. Ty subrendęs, biški gražesnis už baisų, senas ir tt. Nes čia mes turim krūvą išplaukiančių dalykų iš gražaus abrozėlio puikavimosi knygų viršely, apie kuriuos aš dabar nekalbėsiu. Buvo neseniai toks turtingų žmonių numylėtinis gražuolis Doveika. Deja nufutbolintas į antrą planą dėl man nžnomų priežasčių. Viena man žinoma: Apvaizdos veikimas. Tiesa, Doveikos atveju bankrutavus bendrovei, kuri statė Pilaitės bžn, mes turim jam kritusius rimtus išbandymus ir dabar jis man jau bus veikiausiai įdomesnis. Supraskim, kas tinka pasaulio dvasios įsikūnijimui kokiai Pupytei, tas netinka ir nedera kunigui net jei jis modernistas. Ty jis gali sau leisti tokią prabangą, tik ji garantuotai bus vainikuota nesėkme. O aš linkėčiau geresnių dalykų. Čia kaip Jėzus sakė "sunku turtingam patekti į dangų", tai aš sakyčiau "gražiam kunigui sunku būti geru kunigu". Ir baigčiau ta pačia Kristaus užsklanda: "žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui..."