Prabudimas

Šiandien vos neišvirtau iš balno savo dviračio. Važiuoju pro Matulaičio bažnyčią ir girdžiu moterėlės iš dūšios plėšia giesmes, kurios nuo kalno aidi per lauke išstatytus garsiakalbius. Vau, galvoju, čia tai bent Sekminės! Iš netikėtumo kone persižegnojau, nors esu protestantas. Prabudimas galvoju: kad lietuviai taip giedotų! Bliauti girtais balsais antrą vestuvių dieną - taip. Ir bet kokią kitą. Bet bažnyčioje tai visi kaip paskutiniai durniai: slapstosi pakampiais, nežino kur akių dėt. Ne iš kuklumo. Iš pasimetimo ir veidmainiško, pasidalinusios širdies gyvenimo būdo. Taigi grįžtų prie to šaunaus giedojimo. Ne lietuvės tai pasirodo (beje, balsai tik bobučių, kur vyrai ir jaunimas? Bet vis tiek gerai). Lenkės. Na, tenka pripažint - lenkai moka giedot iš dūšios. O mes pasitempsim. Užtat Matulaity gausu žmonių ne tik per lenkiškas mišias, bet ir per lietuviškas. Kiek žinau ir Bosko bažnyčioj Lazdynuose. Bernardinuose visada, nes ten vien pusė protestantų jau subėgo ir apsimeta katalikais. Ignoto bažnėj paklausyt Toliato irgi. Pilaitės bažnyčioj Doveikos irgi. Joanitai Antakalny klesti nuo seno. Nebloga situacija. Ir sakyčiau gana nefalšyva. Minėti kunigai ir parapijos tikrai įdeda dūšią. O ką protestantai? Protestantai iššaus - nebijokit. Ne visi, bet kai kurie iššaus. Jie stovėjo prabudimo avangarde Atgimimo metais, pasėjo gerą dvasinę sėklą, dabar estafetę perėmė katalikai. Trumpam. Tada mes vėl tęsime. Pas Dievą nėra liubimčikų. Jis visiems duoda pasidžiaugt.