Šiandien buvo vizitas į Jeruzalę. Gabaliukas kelio iš Eilato, ty maždaug 4,5 val. Tokio gryno pabuvimo maždaug 3 val., nes 17 val. autobusas atgal. Tad mažoka apžiūrėjimui tokio tiršto kolorito miesto kaip Jeruzalė. Kas nepatiko? Nepatiko tai, kad senamiestyje vienaip ar kitaip esi priverstas eiti pro nereikalingų šūdniekių gatveles ir siūlytojus. Matyt daugiausia arabus. Taigi eini tomis įdomiomis rytietiškomis, istoriją menančiomis gatvytėmis ir jautiesi lyg Gariūnuose, ty lyg laikas eitų pro šoną. Be prasmės.
Antra. Išlendam prie Raudų sienos. Deja jokio katarsio. Bent man. Apie bendrakeleivio jausmus nekalbėsiu, tegu pats pasakoja. O atrodytų galėjo būt gana įdomu, juk esu tikintis ne dešimt ir ne dvidešimt metų. Ir ne nominaliai. Bet ne. Pirmas įspūdis, kuris pats tikriausias - siena kaip siena. Tai vakarykštė diena. Aukos ten seniai neatnašaujamos. Jėzaus laikais dar atnašautos, bet 70-aisiais metais šventykla sugriauta ir tai nebedaroma. Kitaip tariant, po to, kai Kristus sušuko "atlikta" ir mirė ant kryžiaus, šventyklos uždanga plyšo pusiau. Tai reiškia, kad aukų atnašavimas šventykloje neteko prasmės.
Didesnis stebuklas šiandien yra ne religingi žydai prie Raudų dienos, o pats Izraelio valstybės atsikūrimas ir egzistavimas. Modernus, veržlus, bet ir sunkus, sudėtingas. Užtat geriausiai dabartinį Izraelį atspindi gražios jaunos merginos su automatais. Tai pasaulietinė valstybė su visgi stipria religingų žydų įtaka. Su Biblijos kalbos, ty hebrajų kalbos atgimimu. Tad religinis aspektas svarbus. Bet visgi religingi žydai šiandien žiūri į knygą ir mato špygą. Jų teatrališkas buvimas Jeruzalėje yra lyg nonsensas. Bet Dievas nepamiršo savosios tautos. Jų nupuolimas yra išgelbėjimas pagonių pasauliui, teigia Paulius. O jų atsikėlimas bus Dievo plano išsipildymas. Juk Dievas sugrįš pasiimti savų. Ir čia nebus nei žydo nei pagonio.
Kas dar patirta Jeruzalėj? Ne katarsis, o konfūzas. Vieta ypatinga. Pranašai veržėsi į čia numirti dėl Dievo. Ne veltui juk. Bet lakstymas po įvairias neva šventas vietas teikia maža naudos mūsų tikėjimui. Arba išvis jokios. Bet mylėti šį miestą, matyti jį tikėjimo akimis - manau yra labai prasminga. Tam reikia jį pažinti. Suprasti jo istoriją, gyvenimą.
Jėzus verkė dėl Jeruzalės: "Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Štai paliekami jums jūsų namai. Ir aš sakau jums: jūs manęs nebematysite, kol ateis laikas, kada tarsite: ‘Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!’“
Luko 13,34-35
Nes tavo tarnams ir akmenys tavo brangūs...
Psalmės 102,15
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą