Katalikų bažnyčios tradicija stipri savo literatūra apie šventųjų gyvenimus. Viena tokių naujai išleistų knygų yra Peterio Seewaldo knyga „Benediktas XVI. Portretas iš arti“. Tiesa, ji kiek skiriasi nuo šio žanro knygų: viena, jos herojus dar gyvas, o be to, tai itin ryški asmenybė. Tegu ir nusileidžianti savo pirmtakui charizma, tačiau ne Biblijos pažinimo autoritetu. Ją jis mielai cituoja ir ja remiasi. Žymiai daugiau nei tai būdinga kitiems teologams bei popiežiams, kaip paradoksaliai tai beskambėtų. Jozefo Racingerio kaip profesoriaus originalumas bei populiarumas studentų tarpe slypi tame, kad jis nagrinėja šaltinius. Jo dėmesio centre Augustinas, iš kurio jis pasisavino sau apibūdinimą „tiesos bendradarbis“, Akvinietis, Bonaventūra, Liuteris, Marksas...
Turi fenomenalią atmintį. Pavyzdžiui, kartą paklaustas, ar žino, ką apie tai mano Akvinietis, Racingeris atsakė: „Taip, jis kalba apie tai aštuoniose vietose. Apie kurią turėčiau kalbėti?“
Bibliją nagrinėja pirmiausia siekdamas išryškinti tiesioginę jos prasmę. Jo sėkmės receptas paprastas: jis niekada nebando pašildyti atšalusių patiekalų. Bent taip teigiama palankioje profesoriui Seewaldo knygoje.
Tai antroji Seewaldo knyga apie dabartinį popiežių. Pirmoji šio autoriaus knyga „Žemės druska“ parašyta tuomet, kai Benediktas XVI-asis dar buvo kardinolu Jozefu Racingeriu. Po Racingerio tapimo popiežiumi, pirmoji knyga buvo šluote iššluota iš lentynų. Ji buvo išversta į 20 pasaulio kalbų. Knyga parašyta klausimų-atsakymų forma, ir joje nevengiama kontraversiškų bei nepatogių Katalikų Bažnyčiai klausimų. Atsakymai lakoniški, tačiau taiklūs, įžvalgūs ir įnešantys žymiai daugiau aiškumo kuo įvairiausiais klausimais, pradedant tokiais, kaip suderinti Bažnyčios turtus su krikščionišku nuosaikumu, ką daryti su išpūsto Vatikano biurokratinio aparato nerangumu, ir baigiant celibato, abortų, eutanazijos ir kt. Pabendravęs su būsimuoju popiežiumi knygos autorius iš kone ateisto tapo nuoširdžiu tikinčiuoju, tad susidarė visos prielaidos antrajai knygai. Josios nenaudai pasakysiu, kad ji gavosi labai jau teigiama.
Racingeris yra antras ryškus religinis veikėjas vokietis po Martyno Liuterio. Taip jau sutapo, kad abu jie stiprūs teologai. Panašu, kad tai jau simptomas – jei vokietis imasi valyti kluoną, gero nelauk. Bent jau stagnuojančios ramybės prasme. Matyt dėl šventos ramybės per 500 metų popiežiais rinkti vien tik italai. Benediktas XVI yra tik antrasis popiežius ne italas per pastaruosius 500 metų! Pirmuoju buvęs lenkas Karolis Vojtyla.
Kritika tik dėl vaizdo
Knygos „Benediktas XVI. Portretas iš arčiau“ autorius taip pat vokietis. Tačiau vokiečiams būdinga kritinė tradicija šiojo mąstyme matyt bus išsisėmusi pirmojoje knygoje. Racingerio kritikai parodyti kone kaip beviltiški netikšos. Štai kad ir pavyzdys su E. Drevermanu, kurio mėgiamiausias žodis „Senilhierarchija“ (lot. senilis – senatvinis). Nesunku suprasti kam jis jį taiko. Štai tik vienas pavyzdys kaip tendencingai pokalbį su Drevermanu pateikia Seewaldas:
„Nutariau čiupti jautį už ragų.
- Dvasinis skurdas? (klausia apie Racingerį, - D.Č. past.) – užklausiau tiesiai šviesiai.
- Objektyviai žvelgiant, tam tikrų pasąmonės kanalų užblokavimas, atitinkamos patirties nebuvimas... Manau, tokia šio paprastumo, o gal ir apsukrumo kaina.
Drevermanas man nepaprieštaravo. Taigi dvasinis skurdas.“, - triumfuodamas pats iškelia teiginį ir pats sau atsako Seewaldas.
Vienas Racingerio oponentų teigia, kad jis labai pasikeitė, t.y. tapo konservatyvus. Taip manyti leistų ir paties Racingerio mintys „Žemės druskoje“, kai jis kalba apie pareigą bei atsakomybę, kurią uždeda vyskupo tarnystė. Tuo tarpu profesoriaudamas jis nevengė Bažnyčios kritikos. Visgi dabartinis popiežius konstatuoja, kad jis nepasikeitė, išliko nuoseklus, o pasikeitė patys kritikai, buvę bendradarbiai ankstyvuoju jo profesoriavimo laikotarpiu. Žinoma, gerai Racingerį pažinojusių kolegų vertinimai nebūtinai yra teisingi. Juoba, jei tuos santykius sieja ir asmeniškumai.
Asmenybės prieštaringumas
Visgi tam tikrą Racingerio asmenybės prieštaringumą nesunku pastebėti. Kaip profesorius jis yra modernus ir mėgiamas. Kaip II-ojo Vatikano susirinkimo gaires brėžęs jaunas mokslininkas – modernus. Kaip Bažnyčios klerkas – jis tikėjimo gynėjas, ir didis konservatorius. Kaip tolerantas ir ekumenizmo šalininkas – jis modernus. Tačiau tuo pačiu klumpantis lygioje vietoje: vienu savo pareiškimu jis papiktino musulmonus; protestantus supykdė šiems priskirdamas mažesniųjų brolių, veikiau pusbrolių, vaidmenį, kurie pasieks malonės pilnatvę nebent Katalikų Bažnyčioje. Taip vertindamas protestantus jis, žinoma, nepasakė nieko nauja, o tik suformulavo tai, ko konjunktūriniais sumetimais vengta padaryti anksčiau. Tad stigo aiškumo kaip katalikams vertinti protestantus. Čia jis veikia sau įprastu būdu: siekia aiškumo ir nevengia aiškiai išsakyti tai, ką galvoja. Be to, jam nestinga platesnio akiračio. Jis nevertina vienareikšmiškai M. Liuterio bei reformacijos laimėjimų. Galbūt ir dėl to, kad yra vokietis ir jo nuomonei turėjo įtakos nacionalinė savimonė.
Tačiau jis, žinoma, konstatuoja, kad buvo padaryta didelė žala Bažnyčiai ir atsivėrė negyjanti žaizda. Be to, reformacija neišsprendė problemų. Ko gero, jo, kaip modernisto, gyvybinė energija slypi būtent jo konservatyvume. Tokia laikysena pastebima ir jo Raštu grįstoje teologijoje.
Tačiau jis nėra tik teoretikas idealistas. Yra ir laimėjimų. Į Katalikų Bažnyčios glėbį linksta anglikonai. Vėl imta ieškoti sąlyčio su lefebristais.
Racingeris rengė II-ojo Vatikano nuostatų gaires. Būta daug viltingų lūkesčių sudabartinti tikėjimą, apvalyti nuo scholastinio sustabarėjimo, suteikti jam naujų impulsų, naujos jėgos. Tačiau Benediktas XVI nėra patenkintas jo rezultatais. Anot jo, ėmė ryškėti, kad atnaujinimu visai nesiekiama grąžinti buvusią tikėjimo jėgą, o tik paprasčiausiai “atsikratyti balasto ir ieškoti lengvesnio kelio. Dėl reformos tikėjimas netapo radikalesnis, o tik labiau ištižęs.“
Popiežius teigia: „Esu įsitikinęs, jog Bažnyčios krizė, kurią dabar išgyvename, labai priklauso nuo sudarkytos liturgijos, iš kurios teliko konspektas, etsi Deus non daretur. Ši liturgija nepadeda susitikti su Dievu – nepatiriame, ar Jis yra, ar mus užkalbina ir išklauso.“ Tad į Bažnyčią jis kaip papildomą alternatyvą sugrąžino lotyniškąsias mišias.
Įdomu pastebėti ir tai, kad II-ojo Vatikano susirinkimo nuostatos Lietuvą pasiekė pavėluotai, faktiškai tik kartu su Atgimimu. Dabargi susidaro įspūdis, kad mūsų hierarchai, sunkiai įsisavinę II-ojo Vatikano susirinkimo pamokas, neskuba pastebėti naujųjų Benedikto XVI gairių. Lietuvoje lotyniškųjų mišių entuziastai, švelniai tariant, nėra itin skatinami. Ilgametis „Marijos radijo“ vadovas kunigas Oskaras Petras Volskis, kuris yra lotyniškųjų mišių šalininkas, turėjo atsistatydinti, taip deramai ir nepaaiškinus kodėl. Atrodo, kad ir be didesnio dėkingumo už nuveiktą darbą. O ar reformacijos ir II-ojo Vatikano susirinkimo siekinys – kalbėti žmonėms suprantamai, tad ir mišios gimtosiomis kalbomis yra kliuvinys krizei įveikti, čia jau atskira tema.
Benedikto XVI pontifikatas visgi manau yra dovana katalikų bendruomenei ir visam pasauliui. Apie šį popiežių negalima pasakyti, kad jis yra nei žuvis, nei mėsa. Iš jo braižo ryškėja, kad jis sieks sutvirtinti visas konservatyviąsias Katalikų Bažnyčios pozicijas, nebūtinai stagnacijos ir sustabarėjimo prasme. Protestantams, manau, tai nieko gero nežada, nes visi prieštaras tarp šių konfesijų keliantys klausimai bus tik dar labiau paryškinti.
Jei teisinga nuomonė, kad šis popiežius rinktas kaip kompromisinis, pereinamasis variantas tik trumpam, tai ji nepasiteisino. Labai gali būti, kad jis padarys žymiai daugiau nei paskutinieji jo pirmtakai kartu sudėjus. Jo naudai reikia pasakyti, kad jis orientuotas į tikėjimo turinį ir jo kokybę, o ne į išorinio įspūdžio aspektus, siekia tikinčiuosiuose sąmoningumo ir nevengia imtis reformų.
Įdomu tai, kad jis formulavo II-ojo Vatikano susirinkimo uždavinius, o dabargi jam tenka taisyti spragas ir žengti į priekį jau būnant pagrindiniojo vaidmenyje. Šis popiežius atsisake triaukštės tiaros ir yra nereiklus prabangai. Tad jis žymiai geriau atspindi Kristaus dvasią. Palinkėkime jam sėkmės!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą