Kažkurią dieną pamąsčiau, kad niekas taip nepagadina vaikų, ty nepadaro jiems neigiamos įtakos, kaip tikinčių tėvų vaikų abejingumas ar atviras priešiškumas tikėjimo dalykams. Ši mintis iškilo todėl, kad pagalvojau, kas geriau, ar kad vaikas mokytųsi tarp netikinčių ar tarp tikinčių, kurie netiki, arba tiki, bet formaliai, lyg būtų verčiami, įsižeidę, nematantys prasmės. Iškyla Petro žodžiai (2Pt 2,21), kad geriau jie šio kelio būtų nepažinę, jei šiandien Kristų vėl kryžiuoja, išstatydami jį viešai paniekai, niekindami malonę, jos nesuprasdami, nevertindami. Tad ir kyla mintis, kad bažnyčios (matyt dažnai) tampa šiomis mikrobų veisyklomis, dvelkiančiomis naftalinu, susigalvotais dalykais. Tad kitą kartą sveikesnė gali būti ta taip vadinama pasaulietinė atmosfera. Didžiausios erezijos ir piktžodžiavimai kyla būtent teologijos seminarijose (ypač protestantiškose, nes ten laisvamanybė pasiekia didžiausius mastus. Nors, žinoma, kur nėra laisvamanybės, nėra ir apskritai minties kvėpavimo. Tad čia kai kalbu apie tikinčiųjų abejingumą ir nusivylimą, nevisai tai turiu omenyje). Peršasi panaši analogija ir dėl mokyklų. Žodžiu, klausimas lieka atviras. Žinia, kad tikėjimas turi būti išskaistintas netikėjimo žaizre. Tad vienareikšmiško atsakymo aš čia nematau. Žodžiu, moralas, kad netikinti terpė mažiau kenksminga nei tikinti, bet išsikvėpusi. Nors jei nemąstant taip radikaliai, reik turėt omeny, kad moraliniai imperatyvai "neliesk, neragauk" irgi turi vietą, ypač kai kalba eina apie nesubrendusius vaikus. Tačiau bėda jei jie neparagauja gyvo tikėjimo. Vien tie imperatyvai kaip taisyklė duoda priešingą efektą, iš vaikų reikalaujama, bet neparodoma priemonė, kaip jų laikytis, arba ji parodoma nepatraukli, neveikianti. Pilna pavyzdžių kaip tikinčių tėvų vaikai pasiekia neblogų rezultatų, yra gabūs dėl juose slypinčių tikėjimo užuomazgų, tačiau tikėjimo atžvilgiu pas juos kažkoks kreivas, problematiškas žvilgsnis, kažkoks ciniškas. Tai žmonės lyg be kokio patrauklesnio meilės turinio.
Šian ryte klausiausi Marijos radiją ir sustiprino tai, kad vienas kardinolas kažkur prie Vatikano kėlė klausimus, kurie ir man nedavė ramybės ryšium su gėjų eitynėmis. Pasijutau ne vienišas. Sustiprino. Apie svarbą krikščionims reikšt savo poziciją, apie abejingumo tendencijas, apie tai, kad mažumos pakreipia viską taip, kad priimami neproporcingi jų mažumui įstatymai, neatitinkantys didžiumos nuomonės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą