Nukentėjau nuo mažumų...

Na, pasakysiu, esu itin tolerantiskas ir labai vertinu mazumas. Megstu jas uzsistot ir pats esu pabuves mazumos kailyje, ir faktiskai dabar esu. Taciau siandien netiketai teko paciam nukentet nuo mazumu. Mano mazoji priejo draugiskai prie berniuko, o mes su žmonyte ir sesute is tolo stebejom situacija. Per ta laika as mestelejau replika, kad tai butu puikus zentas: tamsaus ryskaus gymio, languotais marskinukais, su petnesom (ne kantri, nepamanykit). Ir ka jus manot, manoji ima jo rankute, kazka ten nori draugiskai su juo pradet bendraut, o anas tik sast ranka atzariai. Paskiau buvo kazkas tokio, kad lyg jai brukstelejo ir per antra ranka ir galop stumtelejo taip, kad anoji nuvirto. Teko jau tuomet paveluotai skubet i pagalba. Tuo paciu suskubo ir ano maziaus tevelis. Jis tiesa pirmiausia pakele manaja, nes pirmas suskubo prisiartinti. Kiek supratau, pasake kazka nemusiskai. Zodziu, greiciausiai tai buvo albanas. Manoji po to dar ilgai isizeidusi kukciojo. Labai jau netiketai jai sirdele uzgavo. Po to, atsitik tu man taip, kad vel netoliese susiejo abeju maziu keliai (anas tiesa kiek vyresnis uz manaja). Pasirodo ten stovejo ano umaus veikejo dviratukas. Ir maniske kaip tycia neizvelgdama pavojaus ramiai sau pasieme ji laikinai panaudai. Tai tas puole ja is tolo iskeles kumscius. Gerai, kad si syki suskubo ir anojo tevas ir manosios mamyte. Tad inicidento pavyko isvengti. Maniske sios atakos nespejo ne pastebeti, nes zmona spejo ja perkelti i saugia slaptuma. Zodziu, savo kailiu isitikinau, kad albanai ne tik miela, nuostabi tauta, bet ir karsto kraujo.