Hu­mo­ro „do­ry­bė“

Hu­mo­ro „do­ry­bė“ ti­kė­ji­mo tar­nys­tė­je

Die­vo gai­les­tin­gu­mas yra be­ri­bis. Jis at­lei­do Do­vy­dui sve­ti­ma­vi­mą ir žmog­žu­dys­tę, at­lei­do iš­da­vi­kui ir gob­šuo­liui mui­ti­nin­kui, at­lei­do pik­ta­da­riui ant kry­žiaus. Ta­čiau yra da­ly­kų, dėl ku­rių Die­vas ne­ga­li ap­do­va­no­ti ta­vęs sa­vo gai­les­tin­gu­mu, ku­rių Jis ne­ga­li ta­vy­je pa­kęs­ti, – tai ta­vo nie­kuo ne­pa­ker­ta­mas, be­ato­dai­riš­kas rim­tu­mas, tai, kad jau­tie­si esąs reikš­min­gas. Tuo­met Die­vas tar­si nu­lei­džia ran­kas. Ta­vo reikš­min­gu­mo jaus­mas Jam juo­kin­gas ir be­pras­miš­kas. „Bet aukš­ty­bių sos­te sė­din­tis juo­kia­si“ (Ps 2, 4). Pa­si­žiū­rė­jęs į sa­ve ti­kė­ji­mo švie­so­je, pa­ma­ty­si, kad ta­vo be­ato­dai­riško rim­tu­mo ir pri­pa­ži­ni­mo sie­kis iš tik­rų­jų yra juo­kin­gas.

Sa­vęs su­reikš­mi­ni­mo jaus­mui ap­skri­tai prieš­ta­rau­ja hu­mo­ro „do­ry­bė“. Ji pa­si­ro­do esan­ti la­bai rei­ka­lin­ga, kad su­stip­rė­tų mū­sų ti­kė­ji­mas kaip tik­ro pa­sau­lio ir tik­rų jo pro­por­ci­jų pa­ži­ni­mas. Žvelg­ti su hu­mo­ru – tai ma­ty­ti pa­sau­lį, be­si­su­kan­tį ant ab­sur­do ir ne­są­mo­nės ašies. Hu­mo­ro glo­bė­jas yra šv. To­mas Mo­ras. Šia te­ma yra daug pui­kios li­te­ra­tū­ros, tai G. K. Čes­ter­to­no (Ches­ter­ton), C. S. Lu­i­so (Le­wis), B. Mar­ša­lo (Mars­hal), F. Ši­do (She­ed) ir dau­ge­lio ki­tų au­to­rių kū­ri­niai. Jie ra­šo apie re­li­gi­nio ko­miz­mo ver­tę, apie hu­mo­rą kaip ti­kė­ji­mui tar­nau­jan­čią re­li­gi­nę pro­ce­dū­rą, apie hu­mo­ro „te­olo­gi­ją“.

(...)

Trū­nė­siai ir dul­kės

Hu­mo­ras yra „re­li­gi­nė pro­ce­dū­ra“, ku­ri ga­li pa­dė­ti sau pa­sa­ky­ti: „Žiū­rėk, koks esi ne­pro­tin­gas, sie­lo­jie­si dėl men­knie­kių, tiek tu­ri rū­pes­čių, ga­di­ni svei­ka­tą, o juk vi­sa tai – tik dul­kės, tik šiukš­lės, ir ga­liau­siai ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad tai ne­tu­ri vi­siš­kai jo­kios reikš­mės.“ Pa­mė­gink pa­žvelg­ti į sa­vo gy­ve­ni­mą ti­kė­ji­mo aki­mis, pa­mė­gink pa­si­juok­ti iš sa­vęs. Tai ga­li bū­ti sun­ku, nes hu­mo­ro „do­ry­bė“ kar­tais rei­ka­lau­ja šio­kio to­kio did­vy­riš­ku­mo, ta­čiau ji tau pa­dės tei­sin­go­mis pro­por­ci­jo­mis nu­sta­ty­ti šias dvi tik­ro­ves – Die­vą ir sa­ve, kar­tu pa­nai­kins ta­vo egoiz­mą ir su­stip­rins ta­vo ti­kė­ji­mą. Ryš­kiai pa­ro­dys, kad ta­vo gy­ve­ni­me tik­rai svar­bus yra tik Die­vas. To­dėl ne­da­ryk iš sa­vęs pa­sau­lio cen­tro. Įsi­vaiz­duok esąs ma­žy­tė smil­te­lė, pa­sak šv. Te­re­sės, toks mažutis nie­kas, dėl ku­rio nė­ra ko per daug rū­pin­tis, sie­lo­tis ir krims­tis. „Mels­kis, se­se, – pra­šė šven­to­ji, – kad smil­te­lė tap­tų ato­mu, jaut­riu tik Jė­zaus žvilgs­niui“ (Laiškas Ag­nie­tei, 1889 m. sau­sio 8 d.)

Krikš­čio­niš­ka­sis hu­mo­ro jaus­mas iš­lais­vins ta­ve nuo sa­vęs pa­ties. Jis tau leis ti­kė­ji­mo pa­grin­du per­kai­no­ti vi­sas ver­ty­bes ir su­pras­ti, kad vis­kas, kas vyks­ta ap­link ta­ve, yra juo­kin­gai ne­reikš­min­ga – vis­kas, iš­sky­rus Die­vą. Leis tau at­skleis­ti ta­ria­mas ver­ty­bes. Ta­vo dar­bas, pla­nai ir sun­ku­mai, po­li­ti­ka ir vis­kas ta­vo ap­lin­ko­je, pa­ly­gin­ti su ta ver­ty­be, ku­ri yra Die­vas – trū­nė­siai ir dul­kės. To­kia dva­sia Pe­le­nų tre­čia­die­nio li­tur­gi­ja pra­de­da­me kiek­vie­ną ga­vė­nią, kai ku­ni­gas bars­to tau gal­vą pe­le­nais ir ta­ria: „Dul­kė esi ir dul­kė­mis vir­si.“ Dul­kė­mis, va­di­na­si, tap­si juo­kin­gai ne­reikš­min­gas. Dul­kė esi ne tik tu, bet ir vi­sa, prie ko esi pri­si­ri­šęs, kas tau la­bai svar­bu, ir tai, ko bi­jai. Hu­mo­ro „do­ry­bė“ pa­dės tau la­biau at­si­ver­ti Die­vui, ta­vy­je at­si­ras Jam dau­giau vie­tos, nes mo­kė­si vi­sa ki­ta pa­ma­ty­ti tei­sin­go­mis pro­por­ci­jo­mis – kaip trū­nė­sius ir dul­kes, su­ge­bė­si vi­sa tai pa­ma­ty­ti be­si­su­kant ab­sur­do ka­ru­se­lė­je.

Kun. Ta­deusz Daj­czer "TIKĖJIMO ĮŽVALGOS. Dva­sin­gu­mo te­olo­gi­jos klau­si­mai", KPL, 2010