Malda, nekurstanti puikybės

Jei mels­tis tau la­bai leng­va, tai taip pat yra Die­vo do­va­na, ku­rios ne­rei­kia men­kin­ti. Ta­čiau tik­rą­jį mal­dos to­bu­lė­ji­mą le­mia kaip tik tas skver­bi­ma­sis prie Die­vo, tas mal­dos es­mę su­da­ran­tis Die­vo al­kis, tas troš­ki­mas už­megz­ti su Juo ry­šį, at­si­ver­ti Jam ir leis­ti, kad Jis, Die­vas, Šven­to­ji Dva­sia, mels­tų­si ta­vy­je. Pats tas troški­mas yra es­min­giau­sias mal­dos da­ly­kas. Tai­gi ar svar­bus re­zul­ta­tas? Svar­bu la­bai no­rė­ti mels­tis. Kuo di­des­nį Die­vo al­kį jau­si, tuo ge­riau. To­dėl mal­da tu tu­ri skverb­tis prie Die­vo ir tą skver­bi­mą­si ypač ver­tin­ti. Die­vas pri­ims vi­sus ta­vo troš­ki­mus, nors tau at­ro­dy­tų, kad jie ne­tu­ri di­des­nės ver­tės. Jam pa­tin­ka pa­pras­tos do­va­nos, Jis ne­trokš­ta pui­kių gė­lių, la­biau ver­ti­na ma­žy­tes lau­ko gė­le­les, nes jos ne­kurs­to mū­sų pui­ky­bės.

Kaž­kas yra pa­sa­kęs, kad iš vi­sų do­va­nų Die­vui la­biau­siai pa­tin­ka kuk­lios do­va­nos, ku­rio­mis žmo­gus ne­ga­li di­džiuo­tis. Tą pa­tį ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir apie mal­dą. Die­vas pri­ima kiek­vie­ną do­va­ną, nors ji ne­bū­tų ver­tes­nė už sau­je­lę dul­kių. Jis pa­da­rys kiek­vie­ną do­va­ną ne­įkai­no­ja­mą vien ją pri­im­da­mas. Ir ta­vo mal­da ga­li bū­ti to­kia sau­je­lė dul­kių, tam­pan­ti ne­įkai­no­ja­ma, nes Jis, Die­vas, ta­ve my­lin­tis Tė­vas, ją pri­iima; pri­ima taip pat džiaugs­min­gai kaip mo­ti­na pri­ima pa­čią pa­pras­čiau­sią vai­ke­lio do­va­no­ja­mą gė­ly­tę, nes svar­bu pats ges­tas, o ne tai, kas do­va­no­ja­ma.

Tadeusz Dajczer "Tikėjimo įžvalgos"