Mokytis ar nesimokyti?

Mokykitės, nes kol mokotės, esate gyvi. Gyvenkite, nes kol gyvenate, galite mokytis!
Pam Brown

Šiandien aš šį šūkį skubėčiau keisti. Sakyčiau įgyk vertingą ir sau įdomią specialybę ir eik verstis, užsidirbk, augink vaikus, džiaukis gyvenimu ir tada jau matysi ko iš tiesų dar nori ir ko pasimokyt. Bet bet kokiu atveju jau būsi labai daug ko išmokęs. O šiandien ypač Lietuvoje matau ydingą situaciją. 12 metų jie mokosi vidurinėje, po to penkis universitete, paskui žmogus sugalvoja, kad jis yra niekam tinkamas ir kad jei jau nežino ką veikti, tai eis mokytis arba kitaip tariant "pamarinuot laiką", nes neturi pasitikėjimo savimi ir net nežino kas jį traukia. O jei jau ateina į darbo rinką tai vėlgi jei neturi patirties ir nemoka organizuoti savo verslo, tai atrodo gana bejėgiškai. Nebent jo specialybė turėtų didelę paklausą. Ir be to, aš manau kad be reikalo yra nuvertintas praktinių, aukštesniosiose ar profesinėse mokyklose ruošiamų specialybių prestižas: pvz kokių stalių, batsiuvių ir pan. Arba padaryčiau taip: aukštosios mokyklos privaloma studijų dalis būtų įgijimas ir kažkokios praktinės profesijos, tegu ir nesusijusios su pasirinkta specialybe. Tada žmogelis žinotų, kad jei jis yra vidutiniokas ir jam nepavyks įsitvirtinti norimoje specialybėje, tai bent juodai dienai jis turės garantuotai jį maitinančią specialybę. Ir jei net važiuos į kokią Angliją, tai jau žiūrėk bus lengviau jam. Nes dabar vis tiek faktiškai tenka ją įgyti ten nuvažiavus. Juoba, kad išmokti kokio amato nereikia kažikokių mokslų. Tad reziumuojant aš nematau, kad tie ilgi mokslo metai duotų labai didelės naudos žmonėms. Pridėkim dar tai, kad vidurinės ir studijų programų sudedamąja dalimi nėra dvasinis ugdymas, tad nieko nuostabaus, kad žmonės išeina iš tokių mokslų pasimetę, ir turi tik regimybę išsilavinimo, bet mokytinių asmenybes kiaurai perpučia visokie skersvėjai.