Viena mano kubieta išdidžiai pareiškė, kad "Skrydis virš gegutės lizdo" yra joks skrydis, o grynas nuopolis. Kitaip tariant, menkos vertės filmas. Maža to, ji teiksis netgi parašyti savo išvadas FB (ot naglumas). Tad teks iš naujo ir man pažiūrėti šį filmą ir susiremti nelygioje kovoje. Galbūt net žūti. Kviečiu visus sąmoningus geros valios žmones netylėti ir išsakyti savo nuomones taip pat.
Pažiūrėjau "Skrydį virš gegutės lizdo" dar sykį. Kažkelintą kartą. Na, nepamenu, kad pastaruoju metu žiūrėdamas kokį kitą filmą taip juokčiausi. Atrodo, kad jei rinkčiau geriausių filmų dešimtuką, tai šis kuo ramiausiai galėtų pretenduoti į pirmąjį arba antrąjį dešimtuką.
Pirmiausia, tai superinė aktorių komanda, pradedant pagrindinio vaidmens atlikėju ir baigiant visais kitais, kurie itin ryškūs, kiekvienas kitoniškas, su savo grimasomis ir pan. Geriausiai jie pristatyti epizode, kai Nikolsonas pristato juos mokslų daktarais išplaukiant žvejoti. Tikrai nepasakysi, kad bepročiai, o inteligentiški, išsilavinę žmonės. Tačiau, žinoma, kai terapijos seanso metu jie įsivažiuoja, tai Nikolsono personažui stebint juos iš šalies vaizdas tikrai nekoks. Bet nepaisant to, jis nepraranda žmogiško santykio į juos ir jo žvilgsnis grįstas supratimu, kad jie tokie patys normalūs žmonės kaip ir visi anapus tvoros.
Dabar antra, puiki filmo nuotaika, aktyvus tempas. Sakyčiau, puikus režisieriaus darbas. Filmas niekuomet neprailgsta. Gal tik pabaigoje kiek iššoka iš savo žanrinių rėmų, tapdamas sentimentaliu ir linkusiu į simbolizmą. Na, bet į tai galima pažiūrėt kaip į raziną, privalumą, o ne trūkumą. Skonio reikalas.
Kalbant apie nuotaiką, tai ji giedra (kaip giedras visuomet yra ir Nikolsono personažo veidas, išskyrus paskutinį epizodą), šilta, gerietiška, optimistiška, gyvenimą teigianti.
Dabar einant prie svarbiausio dalyko, ties kuriuo panašu ir suklupo mano kubieta. Moralinis Nikolsono personažo veidas toli gražu ne idealas. Ir veiksmas vyksta ne dorybingųjų merginų pensione. Pats Nikolsono personažas teistas už kriminalinius nusikaltimus, tad kaip prisipažino džiaugiasi gyvenimu savaip. Tačiau filmas ir yra ne apie Nikolsono personažo dorybes. Nors galop išryškėja ir jos.
Jei susimąstytume apie ką filmas, tai aš ko gero teigčiau, kad tai filmas apie žmonių santykius ir žmoniškumą. Paradoksalu, kad geriausia terpė tam atskleisti yra beprotnamis, kuriame gydosi psichiniai ligoniai ir kuriame naudojamos formalios, o kartais brutalios priemonės. Kitaip tariant, žmoniškumas puikiausiai atsiskleidžia nežmoniškumo kontekste. Šis filmas man labai panašus į rusų "Garažą", kuriame tie santykiai išplėtoti tiek, kad atsiskleidžia tamsiausi žmogaus sielos užkaboriai.
Ir baigdamas paminėsiu tą ypatingą Nikolsono personažo santykį į savo naujuosius draugus. Jis visuomet kantrus, geranoriškas, atlaidus, linkęs pagelbėti, pamokyti, rūpestingas. Jis iš tiesų juos pamėgęs. Ir net neaišku kokiais sumetimais. Tiesiog su jais susigyveno. Jie jį taip pat pamėgo. Jis parodo žmogiškumą, nors iš jo mažiausiai galėtum to laukti. Jis akivaizdžiai nesupranta kam tyčiojamasi iš ligonių terapijos seansų metu, privedant juos iki nervinio išsekimo. Nikolsono personažo santykio į ligonius pasekmė – indėno „prakalbėjimas“. Tai tolygu stebuklui, nes gydytojų personalui jo prakalbinti nepavyktų panašu niekada. Žmoniskumas visada apeliuoja į žmoniškumą ir būtinai jį prisišaukia, net jei anas tūno kažkur giliai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą