Kun. T. Dajczerio tikėjimo įžvalgos

Mažutėlių evangelija, arba Knygos aktualumas

Kone prieš metus į rankas pakliuvo kun. Tadeuszo Dajczerio knyga „Tikėjimo įžvalgos. Dvasingumo teologijos klausimai“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2010), kuri paliko nemenką įspūdį. Autorius primena, kaip žvelgti į Dievą vidinėmis tikėjimo akimis. Toks vaikiškas tikėjimas, pasak Dajczerio, gimdo šventuosius.

Stiprioji knygos ypatybė, dėl kurios norisi dažnai ją paimti – stiprus paguodos žodis mažutėliams, dvasios vargdieniams. Juk kaip neišgyvensi Dievo artumo kartu su šv. Bernadeta, kuri taip savotiškai dėkoja maldoje: „Už neišmoktas rašybos taisykles, už tai, kad niekada neturėjau atminties, už savo nemokšiškumą ir kvailumą dėkoju Tau. Dėkoju Tau, nes jei žemėje būtų buvęs dar kvailesnis vaikas, Tu būtum jį pasirinkusi...“

Dajczeris puikiai atskleidžia laiko ženklus, t. y. demaskuoja mūsų dvasinio apsileidimo požymius: „Taigi tavo gyvenime esanti įtampa, stresas, nerimas, skuba ir liūdesys yra ženklai, kad tarnauji kokiai nors Mamonai. Pavyzdžiui, yra žmonių, gyvenančių nuolatinėje įtampoje. Kaip jie turi būti prisirišę prie ko nors, kas yra priešinga Dievui! Prie nieko neprisirišę žmonės yra pilni Dievo ramybės. Dievo ramybė suteikia ir stiprina jų psichinę sveikatą, o ši savo ruožtu veikia ir somatinę sveikatą. Taigi ir siela, ir psichika, ir kūnas yra didžiosios žmogaus laisvės dalyviai. Prie nieko neprisirišęs žmogus neturi raukšlių ant veido, neišgyvena stresų, jo nepuola civilizacijos ligos. Mamona pamažu naikina žmogų. Ji ne tik trukdo kelyje pas Kristų, neleidžia priglusti prie Jo, bet ir ardo sveikatą bei trikdo psichiką.“

Vidinės teologijos nenuoseklumas

Dajczeris pažymi, kad savo knygoje siekia atspindėti tikėjimo tikrovę ne dogminės teologijos požiūriu, bet remdamasis vidinio gyvenimo teologija. Pastaroji turi savo logiką, tačiau čia slypi pavojus leistis perdėto poetinio patoso keliu. Autorius panašus į senolį apaštalą Joną, kurio žodžiai kupini meilės ir gerumo. Tad negali nesižavėti Dajczerio įžvalga bei jausmingumu, tačiau vietomis pasigedau taiklesnių interpretacijų.

Stebuklais, pasak autoriaus, tiki dviejų kategorijų žmonės – vaikai ir šventieji. Tuo tarpu atminty čia pat iškyla evangelinis epizodas, kai smalsaujanti minia itin laukė stebuklo iš Jėzaus rankų. Tačiau Jis neskubėjo pataikauti minios įgeidžiams. Nors savo tarnystės metu Viešpats padarė nemažai ženklų bei stebuklų, tačiau, pasak Kristaus, vieno ženklo visiškai pakanka – būtent pranašo Jonos ženklo. Jėzaus asmenyje žmonės turėjo galimybę matyti gerokai daugiau nei stebuklus – didesnę nei paties Saliamono išmintį. Tačiau kad tai matyti, jų dvasinės akys turėjo būti atviros.

Stebuklų nesibodi reikalauti mūsų išpaikinta sugedusi prigimtis, kuri yra itin pagavi tikėti netgi pačiais kvailiausiais stebuklais, kurie yra ne dieviškos kilmės. Puikiausiai tuo galima įsitikinti matant neblėstantį horoskopų, sąmokslo teorijų bei kitų nesąmonių populiarumą. Beje, islamo pasaulis stebuklais tiki netgi labiau nei krikščioniškasis, tačiau kiek šis tikėjimas gimdo šventųjų šiuokart yra ne mūsų tema.

Jansenistai stokojo humoro „dorybės“

XVII a. Prancūzijoje kilęs religinis jansenistų judėjimas, kovojęs su scholastiškais Sorbonos teologais, teigė Dievo malonę esant nepriklausomą nuo žmogaus valios, tad ir nuo mūsų gerų darbų. Tačiau suprantama, kad katalikų kunigo Dajczerio supratimu jansenistai buvo baisi erezija, įsikabinusi į rūstaus Dievo apreiškimą ir stokojusi humoro „dorybės“. Tačiau, pasak kitų šaltinių, jansenistai garsėjo savo uolumu, principingu moraliniu bekompromisiškumu ir buvo „patys tyriausi žmonės“, reiklūs sau ir kitiems.

Jansenistų siūlomas gilesnės savianalizės kelias knygos autoriui nepriimtinas. Kad ir kaip būtų, Port Rojalio vienuolynas Paryžiuje, tapęs jansenistų priebėga, globė po savo sparnu nemenką būrį mokslingų vyrų bei teologų. Vienas jų, gerai žinomas mokslininkas Blezas Paskalis, kurio knyga „Mintys“ yra noriai skaitoma lietuvių skaitytojų ir šiandien.

Sūnaus palaidūno interpretacija

Labai įdomus kun. Dajczerio evangelinio palyginimo apie sūnų palaidūną interpretavimas. Pasak knygos autoriaus, palyginimas apie sūnų palaidūną tarsi nebaigtas, nes sūnus grįžo pas tėvą su neteisingu motyvu: kad jį priimtų bent samdiniu. Toks sūnaus mąstymas neva vers jį išeiti iš tėvo namų dar sykį ir dar sykį, kol jis negrįš namo kaip sūnus, o ne kaip samdinys. Dajczeris bando atrakinti palyginimą Kristaus žodžiais: „Bet vergas nepasilieka namuose amžinai, o Sūnus pasilieka amžinai.“

Tai įdomi interpretacija, tačiau neįtikinama. Manyčiau, kad šis raktas neatrakina istorijos ir yra tinkamas tik palyginimo pradžiai, kai jaunesnysis sūnus pasirenka išeiti iš tėvo namų anksčiau laiko, nelaukdamas tėvo testamento įsigaliojimo, įvyksiančio tik testamento savininkui mirus. Iš tiesų tai labai įdomi mintis, kodėl sūnus taip nekantrauja gauti savąją dalį? Akivaizdu, kad jis nesijaučia namuose gerai, t. y. jis jaučiasi čia kaip samdinys. Todėl jis trokšta laisvės. Akivaizdu ir tai, kad šio sūnaus požiūris į tėvą yra neteisingas (kaip į beširdį išnaudotoją). Tiesa, vėliau paaiškės, kad vyresniojo sūnaus požiūris yra ne ką geresnis.

Tad pagal anų laikų tradiciją pareikalavimas atiduoti priklausančią dalį tėvui turėjo būti didelis įžeidimas. Kitaip tariant, tai buvo tolygu pareikšti: „Nebeišgaliu daugiau laukti tavo mirties, o gyvenimas su tavimi gerokai apkarto. Noriu gyventi savarankiškai.“ Faktiškai tai reiškė dar daugiau: kad nuo šiol tėvas jam yra miręs – jis iškeliauja į tolimą šalį ir tikisi jo daugiau niekada neišvysti. Tokią padėtį išduoda ir paties tėvo žodžiai sūnui sugrįžus: „Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“

Tad greičiausiai motyvas, dėl kurio sūnus paliko tėvą, ir buvo tas, kad jis jautėsi tėvo namuose samdiniu. Tačiau juk evangelinis pasakojimas tuo nesibaigia. Jaunėlis traukia namo tikėdamasis būti priimtas bent samdinio teisėmis, t. y. sutinka jaustis taip pat, kaip jautėsi išvykdamas. Tačiau jam ne tik atleidžiama, bet jis dar ir apdovanojamas: sodinamas prie stalo, jam užmaunamas žiedas – valdžios ir pripažinimo ženklas.

Taigi toks tėvo meilės pasireiškimas greičiausiai iš esmės pakeitė jaunėlio požiūrį į tėvą. Jis suprato, kad yra beatodairiškai mylimas – nepriklausomai nuo savo darbų, kad namuose jis yra ne samdinys, o sūnus, ir viskas, kas priklauso tėvui, priklauso ir jam. Kad paskubėjimas atsiimti savąją dalį anksčiau laiko tėvui sukėlė daug nepelnyto skausmo. Kitaip tariant, tik dabar jis suprato tėvo širdį. Tačihttp://www.blogger.com/img/blank.gifau pasirodo, kad jos nesuprato, taip ir liko nesupratęs vyresnysis sūnus. Jam šis atlaidus ir kilniaširdiškas tėvo elgesys pažadino visiškai skirtingą reakciją nei jaunėliui. Tad vyresnysis sūnus po šio iškilmingo jaunėlio priėmimo veikiausiai tikrai pasuko iš tėvo namų. Sūnaus palaidūno istorija yra ir visos žmonijos dramatiška istorija. Jos atsitraukimo nuo Dievo ir sugrįžimo pas Jį istorija.

Tačiau T. Dajczerio „Tikėjimo įžvalgos“ tikrai atgaivins kiekvieną. Ypač tuos, kurių tikėjimas tapo formalus bei perdėm racionalus.

Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-12-07-dainius-martynas-cizas-kun-t-dajczerio-tikejimo-izvalgos/73298