Išdidumas palaiko bent porą griaunančių procesų. Vienas, tai neadekvatus santykis į viską. Atpažinti jį matyt nėra ir sunku, nors matyt ne visada ir lengva. Manau, kad tokiame neadekvatume žmogus save gali ir per menkai ir per gerai vertinti. Kitas požymis, jis gali būt perdėm kritiškas kitų atžvilgiu. Ir čia matyt tinka ne tik tuo atveju, kai per blogai save vertina, bet ir tada, kai per gerai vertina. Nuolankumas juk irgi ir tariamas ir tikras gali būt. Tačiau žiūrėk tas nuolankus žmogus labai pasipiktina kitu. Ty išlenda išdidumo ausys. Nes negebėjimas pakęsti kito silpnumo, manau, ir yra ne tik silpnumo, bet ir išdidumo bei nuolankumo stokos požymis.
Kita išdidumo bėda, tai užsispyrimas. Tad išeitų, kad išdidus ne tik laikosi klaidoje, vertina neadekvačiai, bet dar ir užsispyręs tame. Tai reiškia, kad jis faktiškai išnaudos kiekvieną galimybę, kad pateisinti save ir pasilikti toje pačioje pozijoje, nors ji jam ir žalinga. Bet jis dėl neadekvatumo to nemato. Įdomu ir tai, kad išdidumas labai tampriai eina greta su kvailumu. Todėl ir pasakyta, kad Dievo baimė yra išminties pradžia. Arba perfrazuojant: tikras, neapsimestinis nuolankumas yra išminties pradžia.
Čia aišku įdomus ir kitas momentas. Kai kurie žmonės dėl prigimtinių savybių yra šį tą pasiekę ir laikomi išmintingais dėl savo intelekto ar karjeros, tačiau labai galimas atvejis, ir ko gero dažnesnis nei atvirkštinis, kad yra ne tik orūs dėl teikiamos jiems pagarbos, bet ir išdidūs. Ir neišvengiamai stokojantys tikrosios išminties. Tą visuomet rodo ir jų vaisiai. Ne tie, kurie labiau krenta į akis: karjera, mokslinis laipsnis ir pan., bet kiti, netgi labiau svarūs, patikrinami paprastais klausimais: ar jie laimingi, ar stabili jų šeima ir tt.
Tad išeitų, kad jei žmogus yra protingas dėl savo prigimtinių savybių bei savo pasiekimų - tai dar nereiškia, kad jis yra išmintingas. Nors judant į priekį ir būnant stipriai motyvuotu šiam protingam žmogui ir tenka nemenkai apsilaužyti, bet nuo to jis nebūtinai tampa išmintingu. Netgi atvirkščiai: gali būti, kad jo širdis ir toliau kietėja, jis ir toliau tik su didesne progresija darosi kritiškas ir niurgzlys.
Kaip įgyjama išmintis yra paslaptis. Ji įgyjama iš Dievo malonės. O ji teikiama nuolankiesiems, nors ir kaip nuolankumas būtų nepopuliari savybė šiais ir ko gero visais laikais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą