Vienas ryškiausių kada mano skaitytų Liuterio paveikslų ir turintis neabejotinai taiklių įžvalgų.
"Liuteris - rūdininko sūnus ir valstiečių palikuonis, sveikas ir stiprus, visas virpantis ir stačiai pavojingai apkrėstas viduje susikaupusios jėgos, vitališkas ir kupinas nesutramdomo džiaugsmo tuo savo gyvybingumu - "aš ėdu kaip bohemietis ir siurbiu kaip vokietis", - nesitveriantis savyje, kaupinas, per kraštus pritvinkęs visos tautos gyvasties, sveikatos ir įsiūčio, susitelkusių vienoje nežabotoje prigimtyje. Kai jis prabyla, sugaudžia visi gimtosios kalbos vargonai, kiekvienas žodis turi skonį, skalsiai pasūdytas nelyginant juoda, dar šilta kaimiška duona, tame žodyje jauti pačią gamtą, žemę, jos kvapą, jos šaltinius, jos mėšlą ir trąšą - laukinė, visa griaunanti ši ugninga kalba tarsi audra siaučia po visą vokiečių žemę. Liuterio genijus - tai tūkstantįkart galingesnė jutimų pilnatvė, o ne intelektas; jis kalba liaudies kalba, prisodrindamas ją neįtikima vaizdų gausybe, o mintys nesąmoningai kyla iš minios gelmių ir išreiškia jos valią, iki didžiausios aistros įkalintas išgales. Su Liuteriu į pasaulio sąmonę tarsi įsiveržia visa vokiškoji dvasia, visi protestuojantys ir maištaujantys vokiečių instinktai, ir kadangi tauta išpažįsta jo idėjas, jis įeina savosios tautos istorijon. Savo stichinę pirmykštę jėgą jis grąžina stichijai."
Cveigas "Erazmo Roterdamiečio triumfas ir tragedija", 101-102 psl., Vyturys 1991
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą