Joseph Ratzinger (Benediktas XVI). Dievas ir pasaulis: krikščionių tikėjimo paslaptys. Pokalbis su Peteriu Seewaldu. Iš vokiečių k. vertė Giedrė Sodeikienė. V.: Alma littera, 2010. 400 p.
„Dievas ir pasaulis: krikščionių tikėjimo paslaptys“
– antroji vokiečių žurnalisto Peterio Seewaldo pokalbių su tuometiniu
Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu Josephu Ratzingeriu knyga,
originalo kalba išleista 2000 m. 2005 m. Ratzingeris tapo Benediktu XVI.
Pirmoji knyga „Žemės druska“ netikėtai sulaukė didelio susidomėjimo. Iš
karto pasakysiu, kad pirmoji knyga man pasirodė kur kas įdomesnė.
Klausimai joje aštresni, labiau provokuojantys. Įdomesni ir atsakymai.
Tačiau ir antrojoje nemažai įdomių įžvalgų.
Dabar nedidelis istorinis ekskursas. Tikėjimo mokymo kongregacija yra
įpėdinė inkvizicijos, kurios opusas yra ir Indeksas, arba Draudžiamųjų
knygų sąrašas. Pirmasis Indeksas reformacijos garbei arba, kitaip
tariant, kontrreformacijos sumetimais sudarytas 1559 m. (išleistas 1564
m.), o paskutinis, dvidešimtasis, leidimas dienos šviesą išvydo 1948 m.
Ir pagaliau 1966 m. šis Indeksas popiežiaus Pauliaus VI buvo
panaikintas. Dvidešimtajame Indekso leidime buvo 4000 draudžiamų
skaityti knygų pavadinimų. Nereikia nė sakyti, kad šis Indeksas buvo
puiki reklamos priemonė, kur buvo surinktos visos geriausios knygos.
Kitaip tariant, puikus informacijos šaltinis siekiančiam prasilavinti,
tad niekaip negalime sumenkinti jo reikšmės. Indekse nebuvo tokių garsių
ateistų kaip A. Schopenhaueris ir F. Nietzsche (taip pat jame nerasime
ir Hitlerio „Mein Kampf“), tačiau jame buvo atsidūrę veik visi žymesni
mąstytojai ir mokslininkai: R. Descartes’as, G. Galilėjus, F. Baconas,
J. Miltonas, J. Locke’as, Voltaire’as, D. Diderot, B. Pascalis, V. Hugo,
J.-J. Rousseau, I. Kantas, J.-P. Sartre’as, D. Hume’as ir kt. Mūsų
tautos garbei paminėtina, kad šiame iškiliame sąraše mažiausiai du
lietuviai – tai valstybei nusipelnę reformacijos šalininkai Andrius
Volanas ir Radvila Juodasis.
Įdomu tai, kad pokalbių su Seewaldu knygoje Ratzingeris pažymi, jog
„Šventasis Tėvas (turimas omenyje pokalbio metu popiežiumi buvęs Jonas
Paulius II –
D. M. Č.) savo enciklikose atsigręžė į žodžius
„sukurtas dėl savęs paties“, kuriuos perėmė iš Immanuelio Kanto (kuris,
kaip minėta, irgi puikavosi Draudžiamųjų knygų sąraše –
D. M. Č.)
ir naujai išplėtojo. Kanto teigimu, žmogus yra vienintelė būtybė,
esanti pati sau savitikslis, o ne tikslas kitam. Popiežius sako: iš
tikrųjų, žmogus yra tikslas savyje ir nėra pakartotinis tikslas kam nors
kitam.“
Kai kurios Ratzingerio mintys skamba itin aktualiai.
„Esu įsitikinęs, svarbiausia – vėl persiimti klausymosi dvasia [...] ir
suvokti save ne kaip mokovus, o veikiau kaip gaunančius.“ Išties
šiandien lyg maži vaikai atpratome klausytis. Galbūt dėl to, kad aplink
gaudžia įvairiausių perteklinės pasiūlos balsų kakofonija. Kiekvienas
nori išrėkti savo žinią, savo žinojimą, nuomonę. Tiesos paieškos
pretenzija ar netgi radybos nepopuliaru. Vyrauja moderniosios Nuomonė ir
Tolerancija. Tačiau Ratzingeris atkreipia dėmesį, kad tolerancijos
propaganda nėra tokia, kokia dedasi, ir ateityje krikščionių laukia
neišvengiamas konfliktas: „Gali susiklostyti tokia padėtis, kai turės
prasidėti pasipriešinimas tariamos tolerancijos diktatūrai, kuri
užgniaužia tikėjimo impulsą paskelbdama jį netolerantišku. Štai čia ir
išryškėja „tolerantiškųjų“ netolerancija. Tikėjimas neieško konflikto,
jis ieško laisvės erdvės ir abipusio pakantumo. Bet jis negali sutikti,
kad būtų formuluojamas kaip etiketėmis – standartizuotomis ir modernybei
priimtinomis.“
Tiesa, mintis apie įsiklausymo būtinybę Ratzingerio išsakyta teigiant
senosios liturgijos pranašumą. Įdomu, kad nors jis pripažįsta, jog
laikas pakitęs ir nepavyks sugrąžinti mišių vien lotynų kalba,
pastarosios jam artimesnės. Argumentuoja tai pavyzdžiu, kad skirtingų
tautų atstovai susirinkę kartu galėtų melstis. Jis svajoja apie vidujai
gerai suprastas mišias, tačiau paradoksalu, kad sieja tai daugiau su
lotyniška forma, jai priskirdamas visą susikaupusį tradicijos krūvį. Tad
čia pasireiškia stiprus jo katalikiškumas, nors yra vokietis ir
simpatizuoja protestantiškoms vertybėms bei grindžia savo argumentus
Biblija. Reformacijos laimėjimas ir buvo tikėjimo propagavimas
nacionaline kalba. Ir tai tik didino sąmoningumą. Gerai bent tai, kad
dabartinis popiežius pripažįsta, jog Žodžio tarnystė turi vykti gimtąja
kalba. Nes katalikybėje ir stačiatikybėje ne sykį buvo pastebimos
didesnės pastangos išsaugoti religinę kalbą nei žmonių sąmoningumą
tikėjimo reikaluose. Toks mąstymas suponuoja, kad šventa kalba saugo
tikėjimą, o gilinimasis į tikėjimo aspektus veikiau skatina erezijų
plitimą. Todėl tai yra kunigų prerogatyva. Toks supratimas turėdavo
įtakos tikėjimo sustabarėjimui. Tad, Benedikto XVI žodžiais tariant,
„Bažnyčios šuolis į dabartį buvo nevisiškai sėkmingas“.
Mažiau druskingi pokalbiai su Benediktu XVI
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą