Susigalvotas kultas

"Žmo­gus nau­do­ja­si Die­vu ir, nors iš­oriš­kai to ne­si­ma­to, iš tik­rų­jų iš­ke­lia sa­ve virš Die­vo. Taip jau per­ėjo­me prie an­tro da­ly­ko: tai sa­vo pa­ties įga­lio­ji­mu grįs­tas kul­tas. Mo­zei per il­gai ne­si­ro­dant ir dėl to pa­čiam Die­vui ta­pus ne­pri­ei­na­mam, jis ta­da tie­siog at­si­tem­pia­mas. Tad toks kul­tas virs­ta šven­te, ku­rią sau ke­lia pa­ti ben­druo­me­nė; ja­me ji pa­tvir­ti­na tik pa­ti sa­ve. Die­vo gar­bi­ni­mas tam­pa su­ki­mu­si apie sa­ve: pa­val­gy­ti, iš­ger­ti, pa­si­links­min­ti.

Šo­kis ap­link auk­so ver­šį yra šio sa­vęs pa­ties ieš­kan­čio kul­to, virs­tan­čio sa­vo­tiš­ku ba­na­liu pa­si­ten­ki­ni­mu, įvaiz­dis. Pa­sa­ko­ji­mu apie auk­so ver­šį įspė­ja­ma sau­go­tis sa­va­va­liš­ko ir ego­cen­triš­ko kul­to, kai ga­liau­siai rū­pi ne Die­vas, bet sie­kia­ma iš to, kas sa­va, su­si­kur­ti ne­di­du­ką al­ter­na­ty­vų pa­sau­lį. Ta­čiau ta­da li­tur­gi­ja tik­rai tam­pa tuš­čiu lai­ko lei­di­mu. Ar­ba dar blo­giau: sak­ra­lia skrais­te pri­si­den­gu­siu at­si­me­ti­mu nuo gy­vo­jo Die­vo. Ta­čiau ta­da ga­liau­siai lau­kia nu­si­vy­li­mas, tuš­tu­mos jaus­mas. To iš­lais­vi­ni­mo, įvyks­tan­čio vi­sur, kur tik­rai su­si­tin­ka­ma su gy­vuo­ju Die­vu, ne­be­iš­gy­ve­na­ma."

Benediktas XVI "Liturgijos dvasia"