Pokštininkė

Žmona pasiskaičiusi informavo apie keturmečių ypatybes. Viena jų, kad jie ima suprasti jumorą ir netgi pradeda savotiškai bajaruoti (be to nestokodami fantazijos papildo pasakojimą nerealiomis detalėmis, sunkiai atskirdami tikrovę nuo pramano). Kaip tik vakar taip ir buvo: dukra pasakė pokštą (jos akim žiūrint), o aš nesupratęs, kad čia žmogus pokštauja, praleidau tai pro ausis kaip nereikšmingą kalbėjimą. Kitą kartą jau galėsiu būt dėmesingesnis, bent jau suprasdamas intenciją. Pokštas skambėjo maždaug taip: sako, kai gausiu suvalgyti sūrelį, tai sūrelį išmesiu, o popieriuką suvalgysiu.

Būna, kad sakydama savo pokštą ji juokiasi, arba krizena abi su jaunėle pusantrų metukų sese. Abi jos neblogai viena kitą supranta :) Tai dabar jau ir aš prisijungiu krizendamas.