Ekumenizmas

Kokia turėtų būti krikščioniška vienybė?

Tai bent ekumeninė laikysena katalikišku supratimu ir tai bent prielaidos ekumeniškai bendrauti. Kažkoks pasityčiojimas. Ekumenizmams neva turi pasireikšti trigubu pavidalu: bendru tikėjimo išpažinimu, bendru sakramentų šventimu ir viena tvarka nustatytu tarnystės vykdymu. Paskaita baigiama malda dėl krikščionių vienybės kreipiantis į mergelę Mariją, kurios ypatingumo protestantai nepripažįsta. Nėra ką ir pridurti. Suprantama tik tiek, kad tokiais būdais prisidedama ne prie vienybės, o prie supriešinimo.

Niekas nesako, kad ekumeninis bendravimas negalimas ar nesiektinas dalykas. Tiesiog šie žmonės, kurie formuluoja tokias prielaidas ekumenizmui, matyt nesupranta kaip to ekumenizmo siekti ir apskritai kas tai yra, o tik pritempinėja ant savo kurpalio. Tai ne tas nusižeminimo kelias - būtina ekumenizmo prielaida. Kristus parodė pavyzdį - atėjo ne pas mažesniuosius brolius, o nusivilko savo dieviškumą, paliko viską kas buvo pranašiau, ir tapo toks kaip visi. Tuomet susiformavo galimybė vienybei ir susikalbėjimui. Dar daugiau - jis pats tapo tuo suvienijančiu tiltu. Nors kai kam ir suklupimo akmeniu. Būtent išdidiesiems - patenkintiems savo religija žydams.

Yra kitas ekumenizmas. Ne formalus, be tų visų biurokratinių institucijų sudėtingų ir klampių direktyvų. Ir pirmiausia tai nuostatų atžv. Nes gyvas tikėjimas suponuoja ne izoliaciją ir grožėjimąsi savimi, o norą bendrauti, mylėti kitus ir kitoniškus, o ne tik savus. Mums prisakoma netikinčius mylėti, o ką jau kalbėti apie tikėjimo namiškius. Ekumenizmas yra geras lakmuso popierėlis, parodantis mūsų tikėjimo situaciją. Tikintieji, kurie nemoka bendrauti su kita konfesija, parodo savo sustabarėjimą. Tą rodo ir jų vaisiai.

Man nėra nieko labiau apgailėtino, kaip angažuoti evangeliniai krikščionys, kurie kai tik išsižioja, tai ne šlovę Dievui kalba, o ima varyti ant katalikų. Tai jau pravalų pravalas. Dakatilis. Gyvi krikščionys vadinasi...

Tai rodo ir jų mizerniškumą. Kad jie ne toje dvasioje įsijautė į mažosios kaimenės vaidmenį, jaučiasi silpni, beviltiški, bet ne tą gerąja Kristaus prasme, įsižeidę ir iš savo silpnumo ir mąstymo siaurumo varo ant katalikų. Tada bent kiek atsigauna. Kaip neprisiminsi Joynerio pranašystės, kur jis pasakoja, kad demonai vemia ant krikščionių, o tie minta šiuo maistu ir tik tada trumpai atsigauna. Vėmalai tai yra apkalbos, šmeižtas ir pan.