Peržiūrėjau Lelkaičio filmą. Tai geriausia, ką pastaruoju metu mačiau. Tai tikroji dokumentika ta prasme, kad autorius nebruka savo pozicijos, į įvykius reaguoja atvirai, su švelnia ironija, puikus operatoriaus darbas (filmavo rods jis pats). Tai autentiška, nepagražinta Lietuva, kurią būtų verta parodyti ir užsieniečiams. Ir tuo pačiu šviesus filmas, kaip sakoma ne gruznas. Bet ir ne lėkštas. Reziumuojant: labai meniškas ir išsamus turinio prasme. Išsamus ne pasigilinimo į pateikiamus įvykius prasme, bet nufilmuotų žmonių ir įvykių gausos prasme. Pateikiamos pastarojo meto aktualijos, per daug nesustojant ir nesigilinant, naudojant lyg veidrodžio tipą: tiesiog atspindima. Žanras dėkingas dokumentikai ir ganėtinai pamirštas, nes dažnai susiduriame su savo pozicijos brukimu ir propagavimu, išankstinės nuomonės piršimu. Siužetai juda kaleidoskopu, kaip klipai, tad filmas nenuobodus. Aišku, toks žanras gal kiek neįprastas. Nes esame įpratę prie nuoseklesnių ir ilgiau palaikomų vaizdų, kai labiau pabūnama vienoje vietoje, pasigilinama į problemą. Bet jis labai šiuolaikiškas ir kokybiškai padarytas.
Dingęs: Europos Sąjungos politinis gyvūnas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą