Mes, suaugę, nori nenori aprambėjam. Ir vaikučiai sugrąžina mus į realybę. Dažnai mes pamirštame kokie jie pas mus jautrūs. Štai pavyzdys.
Kiek nesėkmingai mėginu išmokyti savo gražuolę Justytę važiuoti didesniu dviračiu be pagalbinių mažų ratukų. Kantrybė neguminė. Kiek neapsikentęs pasakoju jai: "Nežinau, kai aš buvau mažas, tai niekas su manim nesipopino. Griūdavau, keldavausi, niekas per daug nepergyveno." Ir pamiršau šį atvirumo momentą. Bet ne taip su mano vyresnėle.
Vakare išeinu į darbą ir girdžiu Justina vos ne su ašarom porina mamytei kažką tokio, kad neva tėvelio gaila. Na, galvoju nėra laiko, reik eit. O ryte manoji man papasakojo, kad Justei taip giliai įsėdo tas epizodas apie tai, kad manim niekas nesirūpino, kad jai dar visą vakarą širdis krauju sruvo. Netgi iki tiek, kad šiandien rytą jau mamos klausinėjo: "Mamyte, ar tavim irgi niekas nesirūpino?" Problematika pasiekė kone egzistencinę gelmę: "Mamyte, ar tu mirsi?"
Moralas: tėveliai mylėkime savo vaikučius. Branginkime jų širdeles ir nekraupinkime jų širdučių istorijomis apie Barmalėjų ir apie mūsų kraupią vaikystę. Nes ateis pikta teta iš vaikų priežiūros inspekcijos ir atims iš mūsų bangiausią mūsų turtą!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą