2014 m. gegužės 19 d., pirmadienis

Ar muzika gali būti krikščioniška?

Aš manau, kad muzika skirstoma tik į dvi rūšis: gera ir prasta. Dar ji gali būti l. gera, pakenčiama ir beviltiška. Ir šiais žodžiais pasakyta viskas: ir forma (atlikimo meistrystė) ir turinys. O skirstymas ar ši muzika yra krikščioniška ar nekrikščioniška yra beprasmiškas. Čia susimąsčiau apie tai po vienos laidos per Marijos radiją, kurią, tiesa, vedė evangelikai. Kontekstas buvo graudžiai komiškas. Vedantysis apeliavo į klausytojų sąžinę ir gobšumą, ragindamas nupirkti nors vieną kompaktą, kurių nuperkama nei daug nei mažai, bet kartais rankos pirštų suskaičiuoti yra per daug. Tada ir dūmojau, kad kažkas čia ne taip. Kad verdama savo sultyse. Kad katalikai čia pasistūmėjo toliau sektantizmo, didesniu atsivėrimu. Ir to pasekoj tenka išgirsti neblogų grupelių. Jų čia kol kas nevardinsiu. Nenuspėjamų, nebanalių, nesusireikšminusių savo neva ypatinga misija, o tokia nuostata, kad kairė nežino ką daro dešinė, esam nevertingi tarnai, ką gavom, tą duodam ir pan.
Kaip tuomet yra su tuo išskirtinumu, kad krikščionybė neša svetimas šio pasaulio dvasiai vertybes? Šis momentėlis juk yra, juk krikščionybė yra druska, ji neturi visiems patikti. Bet jei Lietuvos rinka maža, o krikščioniška dar mažesnė, tai ar čia neskamba vienintelis motyvas tiesiog spengiančiu aidu (nors kai kurių vis tiek neišgirstamas): eikite į VISĄ pasaulį ir skelbkite Evangeliją VISAI kūrinijai. Netgi ne visiems žmonėms, o visai kūrinijai, kaip tai darė šv. Pranciškus, t.y. ir paukšteliams bei medeliams.
Žinia, kad savigaila, verkšlenimas yra prastas patarėjas. Tad tegu pats Dievas ir pasirūpina prodiusavimu, o jei mano muzikavimas nekonkurencingas, jei aš prastas muzikantas, tai ne mano auditorija dėl to kalta. Arba jei mano muzikavimas tinkamas tik gatvės muzikos dienai, tai tada tai dienai aš ypatingai ir ruošiuosi.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą