Į kiekvieną ikoną žiūriu kaip į nesusipratimą. Ir supraskime teisingai: didesnė dalis atsakomybės ir kaltės už šitą puikybės ir tuštybės puoselėjimą tenka ne žmonėms, kurie yra kulto palaikytojai, o kulto objektui. Jie išsikabina savo paveikslus klerkų kabinetuose. Tiesa, mėgsta, kai reikia, būti "paprasti", arti žmonių. Bet daugiau lyg darydami tiems žmonėms malonę, laikinai, nes už kadro visuomet slypi savivoka, kad yra elitas ir runkeliai, kad yra tie, kurie nusipelnė gyventi geriau ir kiti, paprasti, pilki žmoneliai, vargo bitelės, vargstančios savo vargo vakarienę šioje ašarų pakalnėje, nes tokia ir yra jų lemtis. O va jie, ty tie kiti, didieji, yra sukurti dideliems darbams, žygiams, jie neturi skrupulų, kai reikia paminti sąžinę, pas juos tikslas pateisina priemones, jie nesibodi jokių priemonių. Ir suprantama: juk įsakymai, įstatymai rašomi tai pilkai masei, vidutinybėms, o šitie juk yra aukščiau jų. Jie patys sau įstatymas, jie įstatymus kuria, laužo, taiso, interpretuoja, išmano Konstitucijos dvasią, dvasias ir raidę.
Tai pamąstymai savivaldos rinkimų fone. Ir turėkim omeny šiuos didžiuosius: Zuokas, Putinas. Plejadą galima tęsti. Jų nemažai. Ir jei Zuokienė pastovi su paprastais mirtingaisiais prie rūbinės, tai jau įvykis vertas jos akimis pasigyrimo nutaisius didžiai kuklią miną. Tuo tarpu kitiems tai kasdienybė ir jie nepuola dėl to patetiškai afišuotis. Na, bet tai paprastieji. Tuom jie ir skiriasi.
Šie susireikšminę ponai nuduoda, kad yra nepakeičiami, kad miestas, valstybė be jų pražus. Nepergyvenkite, mielieji. Tai jums reikalingas miestas ir valstybė, o ne jūs jiems.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą