"Jeigu Viešpats norės, kad pasakyčiau ką nors naujo, Jo Didenybė man tą duos arba teiksis pažadinti atmintyje tai, ką jau anksčiau esu sakiusi; tuo būčiau labai patenkinta, nes mano atmintis tokia prasta, kad džiaugčiausi, jei pataikyčiau perteikti keletą dalykų, kuriuos, kitų nuomone, buvau gerai paaiškinusi, kad nepradingtų jie visiems laikams. Jeigu Viešpats nė to neduos, vis tiek man bus naudinga dėl klusnumo vargti ir galvos skausmą didinti, nors iš šių mano žodžių nebus jokios naudos." Teresė Avilietė
Čia nei žvenk, nei verk. Graudus vaizdas, kaip sako asilas. Juk nepasakytum, kad rašo žmogus, įkūręs 12 moterų vienuolynų, ir kurios pastangomis gyvavo 11 vyrų vienuolynų. Atrodo, na, upadačnaja. Ką ji gali gero pasakyti? Bet žinant, kad ši knyga tapo klasika, viršūne, faktiškai neturinčia sau lygių šiame žanre, toks stilius žavi kaip alternatyva susireikšminimui, savęs pozicionavimui. Čia jau kai užpozicionuoja save, tai dalše nekuda. Zanižanaja samoocenka, sakytų šnd išminčiai. Tik skirtumas toks, kad tų išminčių niekas neprisimins net kitoj kartoj, nekalbant apie šimtmečius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą