Chebrūniškas pliuralizmas

Įsivaizduokime tokią hipotetišką, realiam gyvenime neįmanomą, situaciją. Kvietkauskas pragyda vienokią nuomonę, o Užkalnis užtraukia priešingą arba prieštaraujančią. Va, tada sakyčiau demokratijos, pliuralizmo triumfas. Va, tada sakyčiau pasaulio pabaiga jau čia pat. O dabar nykuma, nuomonių įvairovės grimasos. Pamąstymui dar vienas momentėlis. Realiom aplinkybėm, jei žmonės neangažuoti politiškai, be to laisvi ir kūrybiški, tai vienoda nuomonė, tapati, išskyrus kai kuriuos vertybinius momentus kaip moralė, sąžinė, tiesa, teisingumas ir pan., taigi ta tapati nuomonė yra veikiau nonsensas nei dažnai pasitaikantis atvejis. Bet tik ne politizuotoj, interesų, chebrūniškų santykių ir tt saistomoje viešojoje erdvėje. Tad ir gaunasi, kad sėdime konservų dėžutėje ir vaidinam laisvus ir kūrybingus. Galbūt reikia iki to užaugti, gal nusipelnyti, sumokėti kainą. Nžn. Gal šiek tiek ir paejėta į priekį. Bet tiek menkai, kad veik nesimato.