Taigi Lupa Nacionaliniam. Man patiko. Netgi labai. Nebūdingas kiek mūsų teatrui. Tokia švelnesnė, subtilesnė vaidyba. Bet vis tiek kupina dramatizmo tarkim Masalskio atlikime. Jis šio spektaklio garvežys. Keista, kad Sakalauskas čia gavęs menkutį epizodinį vaidmenuką. Mažiau patiko pirmas veiksmas su Samuolyte ir Gabrėnaitė. Na, nesu aš Gabrėnaitės fanas, neneigsiu. Sakyčiau ji antilupiška, bet Lupa ją pasirinko. Nesupratau ir Samuolytės personažui suteikto krūvio. Arba tik iš dalies. Bet kuriuo atveju sprendimas nelabai man patiko. Na, bet kai pasirodo Masalskis... Tada gyvenimas užverda. Spektaklis puikus tikriems teatro mylėtojams. Jame nebus efektų ar įmantrių formos sprendimų. Todėl girdėjau vienas "ekspertas" vyrkavo, kad jam trūksta sprendimų. Neva tik vaidyba. Atleisk jam, Viešpatie, jis nežino ką kalba.
Pats pjesės turinys man buvo įdomus. Masalskio kritikos pasažai, skirti mūsų politikams ir sulaukę pavienių publikos ovacijų, man pasirodė normaliai. Įdomūs, bet iš esmės marazmatiniai. Išsakoma numarazmėjančio, bet aštrų protą išsaugojusio profesoriaus. O salėje palaikomi kaip supratau tokių pat marazmėjančių senjorų (visi politikai niekšai, suprask). Beje publika vyresnio amžiaus, jaunesnių mažokai. Salė neužpildyta. Lauke geras oras visgi. Žodžiu, nežinomo mums autoriaus pjesikė pakėlė bent keletą gerų minčių pamąstymui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą