Su miestu reikia pažindintis, kai jis bunda. Anksti ryte. Visi kiti laikai turi žavesio, bet šitas geriausias. Niekada nedarykite per mieguistus pietus: laikas ir emocijos na veter. Nei miestas jums ką kalbės, nei jūs gebėsite jį suprasti. Pavakarė žinoma turi žavesio, bet jausmai bus iškreipti, perdėm romantizuoti, afektuoti. Taigi būtinai ankstyvas rytas. Kai tinginiai dar miega, gaidžiai jau sugiedojo rytines mišias, mašinų nėra, tvankumos taip pat. Gaivu, tyra, tikra.
Kiekvieną sykį, kai vaikštau po Telšius, suprantu, kad tai ypatingas miestas. Tą liudija kiekvienas jo kampelis. Ir nemanykite, kad telšiečiai yra lietuviai. To niekada nebuvo ir nebus. Tą rodo užrašų žemaičių kalba gausėjimas. Ir pats miesto pavadinimas pasitinka ne lietuviškai. Savo savitumą jie pabrėžia nuolat. Ypatingai man patinkantis, jau nesyk mano minėtas, užrašas Rotušės bažnyčios papėdėje: akcentuojama, kad Konstancos susirinkime žemaičių delegacija išreiškė žmonių ir tautų teisę apsispręsti. Ir dar: bažnyčios papėdėje jie akcentuoja savo nepriklausomumą net nuo popiežiaus. Kad vienintelį kartą istorijoje vyskupystė paskelbta ne popiežiaus iniciatyva, o pačių žemaičių pasirinkimo. Jie to nepamiršo. Jiems tai ne niekniekis. Čia pat bareljefuose jie super gražiai (mažai kur analogų rasi net Vilniuje) įamžino svarbiausias laimėtas kovas, kuriose jie apgynė visą Lietuvą nuo krikščionybę neva nešusių kryžiuočių.
Tiesa, ne viskas taip gražu miestelyje. Todėl, kad jis labai tikras. Vienas jo gyventojas, matyt nemylimas, primenantis šeimininkų išvarytą herojų iš graudaus realizmo kupino ukrainiečių filmo Žyl byl pios, demonstratyviai valkiojosi po gatvę, glumindamas vairuotojus, ir matyt ieškodamas mirties. Gyvenimas jam nemielas. Tiek pakolkas naujienų. Laukite tęsinio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą