Žmogus nesikeičia

Pamėginau skaityt emigrantų atsakymus Užkalniui. Nu, ne kažką. Ale ir Užkalnio straipsniukas buvo ne kažką, kaip supratau iš pirmos pastraipos, o gal ir netyčia perskaičiau visą ar pusę. Bet mano mintys šiame kontekste kitur. Žmonės pučiasi, bet veltui. Mano išvada ir prielaida tokia: žmonės nesikeičia. Na, taip žmogus gali pasipuošt. Ir savo vidinį žmogų papuošt dorybe ir Dievas gali jį pripildyt malone ir jo vaisiai bus geri, kalbant bibline kalba. Bet žmogus nesikeičia ta prasme, kad jis visada bus tas pats žmogus, kur jis begyventų, kokį išsilavinimą gautų, kalbų išmoktų, ar karjerą padarytų. Aišku mūsų pasiekimai, įgūdžiai, kompetencijos teikia mums tvirtumo, laisvės, nuovokos, ty patirties ir išminties. Arba atvirkščiai degraduojame. Bet nepaisant netgi šito mes išliekame tie patys. Tas Vacius kuris sėdėjo pirmam suole už bausmę ir niekaip negalėjo įsikirsti daugybos lentelės, šiandien gal yra labai sėkmingas, nes turi gerą prisitaikymo chvatkę ir polinkį kalti pinigą, o štai tarkim tas kitas buvęs gabus mokslams šiandien ne taip sėkmingai kala pinigus. Bet tas vakarykštis Vacius yra lygiai tas pats Vacius nepasikeitęs nė per jotą. Taip, jis vaikų tėvas, subrendęs, surimtėjes, o gal net tapęs išmintingu. Žodžiu, aš baigiu. Aš nematau nė kiek pasikeitimų žmonėse dėl to, kad jie pakeitė gyvenamą vietą. Ir jokių dorybių tuose, kurie nepakeitė. O va, kai žmogus ima pūstis, pasijaučia, kad vazros nad soboj, vat tada visada matau, kad jis kažko nesupranta.