Uzurpacija

Nėra nė sykio, kad būtume Užutraky ir nebūtume buvę užsipulti sargo. Nė sykio. Patikėkit nei aš nei mano kompanija nėra vandalai. Todėl kyla pagrįstas klausimas: kas čia per direktoriaus ir jo samdytinių savivalė ir uzurpavimas teisių į šį parką. Jie matau jaučiasi čia nepakeičiami ir turintys išskirtines teises. Ir nekritikuotini ir vieninteliai žinantys kaip parke tvarkytis ir vieninteliai, kuriems tas parkas rūpi. Ir vieninteliai čia neva stebuklus padarę. Pabrėžiu ne už savo, o už valstybės pinigus. Vieną nepakeičiamą ką tik pakeitėm Vilniuje. Kvėpuoti tapo lengviau. Dabar net baisu darosi užsukt į parką. Arba tai daryti besislapstant, pakampėmis, kad tik nepastebėtų. Nekvėpuojant praeiti. Esu užsukęs ir vidun, į rūmus. Tai supratau, kad tik gaišinu brangų jų laiką. Pajutau tik suirzimą. Tiesa, maloni išimtis vežimų garažas, kuriame meno ekzpozicijos. Ty pakeliui link rūmų. Ten maloniai sutinka lankytojus, jais džiaugiasi. Tiesa, paskutinis anekdotas buvo, kai ėjom pro rūmus ir mano mažės kažką pridirbo. Dievaži nepamenu. Girdim su garsiakalbiu: achtung achtung, žingsnis dešinėn šausiu. Na, biški sutirštinu, bet panašiai buvo. Kažkur budri rūmuose tūnančio sargo akis saugojo ir niekadėjas neliko nepastebėtas. Reikėtų tik jį apginkluoti guminėmis kulkomis ar kokia ragatkę įduoti. Turėtų senis smagumo, jei per antrą pasaulinį neprisišaudė. Paimkim, kad ir mano mėgiamą Tiškevičių parką Palangoje. Kad nors kartą ten būtų nutikusios panašios durnystės. Niekada!