Taigi pora naujų įspūdžių. Šįsyk nuvežęs tėvus turėjau galimybę stebėti vestuvių svitą, kuri šią vietą pasirinko fotosesijai. Prie dvaro rūmų ją pasitiko berniukas-klapčiukas, kuris informavo, kad fotosesijai reikia registruotis iš anksto ir kad fotosesija kainuoja 60 eur. Daug tai ar mažai, spręskite patys. Mane domina kitkas - kas nustato taksas: vyriausybė, Trakų savivaldybė ar parko direkcija (direktorius)? Pulsuojanti įtampa tarp šių trijų juntama, o jos įkaitais tampa lankytojai.
Neapsiėjo ir be tipiško nesusipratimo. Dvaro apžvalgos aikštelė su vaizdu į pilį nuo seno papuošta turėklais. Dabar ačiū Dievui ir jo žmonėms bei Europos Sąjungos pinigams, ji sutvarkyta. Tik aš naivuolis visada maniau, kad turėklai skirti ne tik papuošimui, bet ir tam, kad mėgaudamasis nuostabiu atsiveriančiu vaizdu galėtum pasiremti, pasidėti alkūnes, na, kitaip tariant prisiliesti. Taigi stovim su tėvu pasirėmę alkūnėmis ir girdim vėl kaip ir praėjusią savaitę iš garsiakalbio: "Achtung, achtung, prašom nulipti nuo turėklų". Aš net krupteliu. Kas čia per niekadėjai, kas drįso lipt ant turėklų?! Apsidairau, nėra nė gyvos dūšios, kuri galėtų būt potenciali lipėja ant turėklų. Susizgrimbu, kad mes su tėvu ir esam šitie niekadėjai. Na, ką gi, negalima, tai negalima, jei tokios dabar tvarkos. Galima tik kukliai nudelbus galvą ramiai pastovėti. Ir neužsibūti, neužsižioplinėti, neužsisvaigti, kad gali čia sau ramiai mėgautis vaizdu. Viską stebi budri Šeimininko akis.
Kaip bebūtų, mano savimonė vis tiek išsaugo supratimą, kad parkas visų ir kad aš čia būnu daug metų ir savo įpročių keisti neketinu. Ir joks direktorius ir jo parankiniai neturi į jį daugiau teisių.
Tiesa, ačiū Dievui, kol kas dar leidžiama parko teritorijoje maudytis ir pasitiesti dekį. Matyt neilgam.
P.s. Paaiškėjo, kad degintis šioje vietoje negalima. Na, bet mūsų žmonės nebūtų mūsų žmonės, jei netraktuotų ženklų savaip. Tuo nepasidžiaugsi. Bet taip jie įpratę nuo sovietmečio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą