Giliai dūšion įstrigo kadais girdėta viena graudžiai absurdiška laida Marijos radijuje, kurią vedė Remis iš GNC. Tad laida buvo ne katalikiška, o evangelinio-charizminio pobūdžio. Atsikartojančiu verkšlenimu buvo raginama aukoti muzikantams, ty nupirkt nors vieną kompaktą ir apeliuojama į surambėjusias krikščionių širdis, kurie nenori pirkt krikščioniškos muzikos. Tąsyk susinervinau. Na, galvoju, išgirstų Liuteris šituos išmaldos prašytojus, tai pritrenktų. Anas nekentė veltėdžių vienuolių ir išmaldos prašytojų. Bet laidos kontekste pajutau, kad ne taip keliamas klausimas. Kažkas esmingai nesuprasta. Daroma siaurakaktiškų sekmininkų mąstymo pobūdžio klaida. Šiame mąstyme ryški perskyra tikintis-pasaulietis. Katalikai ir ortodoksai čia iš vienos pusės toliau pažengę: nedaro tokios ryškios perskyros. Nors yra niuansų. Pvz., neleidimas dalyvaut išsiskyrusiems komunijoje pas katalikus. Tad gerai, kad nedaro. Bet blogai, kad išnyksta ši riba. Tampa neaišku kas yra kas. Iš kitos pusės jie daro tokią ryškią perskyrą, kad protestantai ją sumažino. Katalikai išskyrė kunigų luomą, atskyrė jį nuo pasauliečių. Pasauliečiai atsipūtė, atsipalaidavo iki tiek, kad visi taiko atbaigt reikalus skaistykloje. Bet išsiplėčiau. Grįžkim prie reikalo. Kame problema?
Kas yra krikščioniška muzika ir kam ji skirta? Krikščioniška ta, kurioje krikščioniškas tekstas. Toks minimalus reikalavimas jai. Kam ji skirta? Skirta visiems. Tarkim Jėzų sekė minios. Dėl populiarumo jis tikrai neišgyveno. Ir savo pramoušenu irgi nesirūpino. Bet nesakė: mano veikla tik krikščionims. Tiesa, sakysit, kad jis teigė, jog yra siųstas tik pas pražuvusias Izraelio avis. Bet ačiū Dievui, jo misiją turėjo pratęsti apaštalai ir juos jau pasiuntė plačiau nei tik pas žydus.
Dabar truputį analogijos. Batonas yra krikščioniškas ar ne? Nepaisant to, kaip atsakysime, jį mėgstame visi. Ir jis turi paklausą. Dabar klausimas: kodėl turime savo įsivaizdavimu taip susiaurinti krikščionišką muziką, kad ji neva yra įdomi tik krikščionims. Jei tai gera muzika ir geri tekstai, kodėl jos turi nemėgti netikintys? Žinau atsakymą: todėl, kad jie velnio apsėsti! Teisingai? Tai vat, jei taip mąstysime, tai esam tikrai apgailėtini. Netgi jei kai kurie ir apsėsti, tai krikščioniškos muzikos jiems reikia dar labiau. Atminkim biblinę istoriją apie Izraelio karalių Saulių. Anas nurimdavo tik klausydamasis Dovydo muzikavimo.
Ir dabar pagrindinis momentėlis. Arba aš kuriu muziką, kuri turi paklausą, arba aš kuriu sau ir niekam nepriekaištauju, nes tik man ši muzika ir įdomi. Jei muzika turi paklausą, tai tada aš neatsiprašinėju dėl jos. Amen. Koks tada prodiuserių vaidmuo? Jis svarbus, bet atminkim, kad tik labiausiai nevykęs prodiuseris, t.y. neturintis jokios nuovokos, imsis stumti muziką, kuri neturi paklausos. Nepriklausomai kaip mes ją pavadinsime.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą