Dėl anūko

Noriu šiek tiek atsakyti tiems negudreliams, kurie mano, kad tata ir co stumia kažkaip nepelnytai anūką ir kad tame kažkas netikro, neteisingo ir pan. Taigi elementari logika, gudrieji meškiukai, sako štai ką: aš galiu išstumti bet kurį (beveik bet kurį) lepšį į aukščiausią tašką, bet kas iš to? Atsidurt per greit aukštumoj, o juoba ne savo vietoj, yra labai pavojinga. Tai reiškia paskubinti savo karjeros krachą. Tarkim iškeliam Gabrielių, o jis nieko nesugeba, tik paskaityt užrašytas kalbas, pašaudyt kaip koks Butkevičius su savo anglų kalba, nesugeba pelnyti rinkėjų palankumo ir pan. Kas tada per kitų metų spalio mėnesio Seimo rinkimus? Negi jūs manot, kad rinkėjas toks durnas ir balsuotų už kokį nors silikono pripūstą gražuolį? Taigi moralas toks: užimt poziciją yra viena, o ją išlaikyt kita. O ją išlaikyt oriai, garbingai, taip kaip pridera, trečia. Tad jokios sąmokslo teorijos čia iš principo būt negali. Tokios neva protingos idėjos tinka nebent Rusijos publikai. Ir tai tik tol, kol gerai įgėrus. Kai tik ima blaivytis, tai ir abejonjų kyla visokių. Bet keista, kad neva nepriklausomų janutienių ir klivečkų pripudrintom smegenim mūsų žmoneliai noriai tiki įvairiom nesąmonėm. Be to šitą dūdą pučia ir didieji patriotai tautininkai. Jie, žinoma, niekam neįdomūs, bet vis tiek keista kaip sugeba taip nuosekliai ir užtikrintai pjauti grybą. Taigi, išdidus lietuvi, nepasiduok!  Už blaivią ir durnaropių neprisiėdusią Lietuvą!