Skundikų visuomenė

Sovietmečiu skundiko skambutis ir tavim susidomi organai. Augo įdomi visuomenė. Baimės, nepasitikėjimo, nesaugumo, skundimo, neapykantos, uždarumo ir veidmainystės atmosferoje. Tokie tad buvo šlovingosios partijos pasiekimai kelyje į tobulą visuomenę. Bet skundikų amžius tuom nesibaigė. Dabar mes kely į civilizuotą visuomenę ir netgi greitesniais tempais nei galima būt tikėtis, tik ekonominiai tempai arba jei būt tikslesniu, tai pragyvenimo lygio kilimo tempai atsilieka. Kalbu ne apie seimūnus ir nusipelniusius gyventi geriau. Kalbu apie pilkas pelytes, kurios sudaro daugumą, nes tvirtesnis ir platesnis vidutinis sluoksnis dar nesusiformavo. Taigi. Užtat skundimų praktika plinta su kažkokiu uoliu įkarščiu, teisuolišku pasitenkinimu. Na, esam tvarkos įvedinėjimo bendradarbiai. Taip sau traktuojam. Kantrybės, pakantumo savybės, kurios šiaip yra pamatinės bet kurios civilizacijos, jei tai civilizacija, o ne barbarų visuomenė, taigi šių savybių daigai kol kas nesudygo ir net nedaiginami. Ieškau šių savybių sėkmingo veikimo pavyzdžių, ty pavyzdžių šalių, kur tai veikia. Kol kas matau tik pavyzdį, kurį ką tik perskaičiau. Dviratininkas išvykęs be kažkokių privalomų  daspechų per 6 minutes buvo apskųstas 33 kartus. Sakyčiau neblogas rezultatas šiaip jau ganėtinai prasigėrusioje ir vangioje visuomenėje.