Mylėt save ar artimą?

Mylėk Dievą ir savo artimą. Toks įsakymas. Tada gudročiai įvairaus plauko psichologizuotojai sako: tai reik išmokt save mylėt, tada ir Dievą bei artimą mylėsi. O iš tiesų šitas įsakymas neišpildomas niekaip kitaip, o tik dėl vienos prielaidos: Dievas mus pamilo ir myli iki šiol. Tada taip, galime sutikti su psichologizuotojais: jei Dievas mane pamilo, taigi ir priima, tada ir man pačiam ramiau. Tada ir sau aš priimtinas. Ir artimą imu mylėt, ir Dievą. Bet jei mes nesakome, kad Dievas mus pamilo ir kad tai vienintelė būtina ir svarbi aplinkybė, kad mylėt artimą ir Dievą, o vietoj to sakome, kad mums reikia išmokt mylėt save, tuomet mes atveriame duris į bedugnę. Nes klausimas kyla kaip ir iki kiek aš save turiu išmokt mylėt? Ir kokiu pagrindu? Kuom tai skiriasi nuo egoizmo? Kaip tai susiję ar skiriasi su savęs išsižadėjimu? Nes juk savęs išsižadėjimas nukeliamas dar toliau į ateitį: pirmiausia mokysiuos mylėt save, paskui artimą ir Dievą, o tada galbūt atsižadėsiu savęs. Bet juk atsižadėjimo savęs prielaida ta pati: Dievas mane myli. Kitaip aš nieko nenoriu išsižadėti. O jei imsiu mokytis mylėt save, tai mokykla be pabaigos. Kaip ir savęs išsižadėjimo, ty meilės artimui ir Dievui mokykla ir saikas yra beribiai, taip ir su savęs įsimylėjimu pabaigos nebus. Bene Oskaras Vaildas Doriano Grėjaus paveiksle tai atskleidė neblogai.